Finansinė nepriklausomybė – raktas į asmenybės augimą ir sveikus tarpusavio santykius

Rūta Ežerskienė, „Citadele“ banko valdybos narė, atsakinga už Baltijos šalių mažmeninę bankininkystę

Gebėjimas save išlaikyti finansiškai suteikia galimybę patiems kontroliuoti savo gyvenimą, jausti saugumą ir turėti didesnę savivertę. Tiesa, jei finansine padėtimi nesiskundžiama, bet didele dalimi jai įtaką daro kitų žmonių, pavyzdžiui, tėvų ar partnerio, pagalba, vertėtų atkreipti dėmesį ir nepaisant šiuo metu turimo komforto, siekti asmeninio finansinio savarankiškumo. Tam tikrais gyvenimo etapais, tai gali padėti ne tik lengviau siekti savo tikslų, bet ir kurti sveikus tarpusavio santykius.

Finansinį savarankiškumą skatinti turi tėvai

Siekimas tapti finansiškai nepriklausomu yra tikslas, kurio turėtų siekti kiekvienas suaugęs žmogus. Tad iš esmės viskas prasideda tada, kai vaikai baigia mokyklą, palieka tėvų namus ir pradeda gyventi savarankiškai. Iki tol, tėvų pareiga yra ugdyti vaikų finansinį raštingumą – mokyti planuoti išlaidas, taupyti, supažindinti su investavimo pagrindais.

Baigus mokyklą ir renkantis tolimesnį gyvenimo kelią, yra tinkamas laikas pradėti siekti finansinės nepriklausomybės. Anksti išsiugdžius gerus finansinius įpročius, tampa lengviau kurti pagrindą ilgalaikiam finansiniam stabilumui.

Šiuo etapu tėvų vaidmuo yra itin svarbus. Palaikymas, parama vaikui, suteikiant pagalbą lengvesnei savarankiško gyvenimo pradžiai gali būti reikalingi, tačiau svarbu, kad tai netaptų savaime suprantama parama, kai vaikas nerodo noro ar nededa pastangų siekti savo tikslų, o gautus pinigus leidžia tik pramogoms. Tokiu atveju, tėvų parama, nors ir geranoriška, kartu gali trukdyti išmokti tinkamai valdyti pinigus.

Ilgai tėvų išlaikomi vaikai nepatiria iššūkių, nepadaro klaidų, iš kurių galėtų mokytis. Taip praleidžiamos vertingos asmeninio augimo galimybės, neišsiugdomi problemų sprendimo įgūdžiai, neišmokstama tvirtos darbo etikos. Be to, priklausymas nuo tėvų suaugus iškelia ir rizikas santykiams. Ypač jei lūkesčiai skiriasi arba parama teikiama konkretiems tikslams, o yra panaudojama kitur. Tai gali sukurti galios dinamiką, kuri sukelia įtampą ir konfliktus šeimoje.

Kiekviena situacija yra unikali ir gali būti pagrįstų priežasčių gauti finansinę tėvų paramą. Tačiau labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp paramos gavimo ir aktyvaus darbo, siekiant finansinės nepriklausomybės. Tai gali apimti tikslų nustatymą, finansinių įgūdžių ugdymą ir laipsnišką priklausomybės nuo tėvų paramos mažinimą laikui bėgant.

Partnerių lūkesčiai turi būti aiškiai komunikuojami

Panašūs dėsniai galioja ir tuomet, kai šeimos ūkyje vienas iš partnerių lieka namuose rūpintis buitimi ar prižiūrėti vaikus. Tiesa, sprendimas pasiskirstyti vaidmenimis, kas šeimoje uždirba pinigus, o kas rūpinasi buitimi, yra asmeninis pasirinkimas, kuris kai kurioms poroms tikrai gali pasiteisinti. Tačiau svarbu atsižvelgti ir kartu aptarti galimas šio susitarimo pasekmes ir iššūkius.

Partneris, kuris neatneša lėšų į šeimos biudžetą, gali tapti finansiškai priklausomas nuo kito partnerio, prarasti galimybę savarankiškai priimti finansinius sprendimus, sumažėja pasitikėjimas savimi. Tai gali sukelti galios disbalansą santykiuose, nesaugumo ir ateities kontrolės jausmus. Be to, atsiranda ir kitokių iššūkių – pavyzdžiui, grįžti į darbus apsisprendęs šeimos narys sudėtingiau įsilieja į darbo rinką.

Taip pat namais besirūpinančiam asmeniui gali atitekti neproporcingai daug namų ūkio ir vaiko priežiūros pareigų, o aprūpinantis šeimą gali patirti stresą dėl finansų ir žinojimo, kad visos šeimos finansinė gerovė yra tik jo rankose. Tai gali abiem sukelti pervargimo jausmą, perdegimą ir asmeninio pasitenkinimo trūkumą, galiausiai – įtampą santykiuose.

Norint sušvelninti ar išvengti minėtų iššūkių, poroms svarbu nuolat atvirai bendrauti apie savo finansinį susitarimą ir lūkesčius. Abu partneriai turėtų jaustis vertinami ir gerbiami, taip pat turėtų abipusiai suprasti vienas kito atliekamus vaidmenis ir pareigas. Nedirbančiam sutuoktiniui taip pat gali būti naudinga išlaikyti tam tikrą finansinės nepriklausomybės lygį, pavyzdžiui, dirbant ne visą darbo dieną ar laisvai samdomu specialistu.

Sprendimas vienam iš sutuoktinių likti namuose ir neprisidėti finansiškai prie šeimos turėtų būti priimtas abiejų sutarimu, atsižvelgiant į unikalias aplinkybes ir santykių dinamiką. Svarbu, kad abu partneriai dirbtų kartu, kad rastų jiems tinkamą pusiausvyrą.

Būti išlaikomu – rizikinga

Nesvarbu, ar asmuo yra kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri jį remia finansiškai, ar yra išlaikomas sutuoktinio, ir tai yra abiejų pusių sutarimu, gebėjimas save išlaikyti, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, yra itin svarbus. Pirmiausia, finansinė nepriklausomybė nuo kito žmogaus suteikia laisvę rinktis ir priimti svarbius sprendimus savarankiškai. Tokiu būdu jaučiama laisvė gyventi pagal savo sąlygas ir lengviau siekti asmeninių tikslų.

Be to, pasikliauti kažkuo kitu dėl finansinės paramos gali būti rizikinga. Pavyzdžiui, visada gali netikėtai pasikeisti remiančio ar išlaikančio žmogaus finansinės aplinkybės, su juo nutrūkti santykiai. Būnant finansiškai nepriklausomu nuo aplinkinių, šie netikėtumai nepalies asmeninės finansinės padėties. Finansinė nepriklausomybė leidžia žmonėms labiau didžiuotis savo pasiekimais, išlaikyti didesnę savivertę ir atsakingiau valdyti finansus.

Galimybė save išlaikyti atveria daugiau durų ir karjeroje – suteikia lankstumo priimti sprendimus, o tai leidžia pasirinkti norimą karjeros kelią, siekti išsilavinimo bei išnaudoti asmeninio tobulėjimo galimybes. Tuomet nebelieka finansinio streso, kurį, kaip rodo praktika, dažniau jaučia nuo kitų finansiškai priklausomi žmonės.