Londone dirbantis šefas ir maisto atliekų mažinimo konsultantas Vojtechas Véghas 2026 m. lapkričio 2 d. paskelbė apie „SURPLUS“ – profesionalioms virtuvėms skirtą mokymosi platformą su narystės modeliu. Vietoj pavienių konsultacijų restoranų komandos gali naudotis receptais, trumpais kursais, praktiniais įrankiais ir reguliariomis klausimų bei atsakymų sesijomis. Įdomiausia šios istorijos dalis – kaip ekspertinės žinios tampa nuolat prieinama mokama paslauga.
Ko siekia „SURPLUS“ platforma?
Restoranuose maisto atliekos susidaro ne vien dėl nesuvalgytų patiekalų. Žaliavos gali būti nurašomos netiksliai planuojant meniu, netinkamai laikant produktus, per daug užsakant ar neišnaudojant tinkamų vartoti likučių. Šefas V. Véghas jau anksčiau konsultavo maitinimo verslus ir vedė mokymus, o dabar šią patirtį sujungė internetinėje platformoje.
„SURPLUS“ pristatoma kaip praktinė žinių biblioteka su trumpais mokymo moduliais, receptais, atsisiunčiamomis virtuvės darbo priemonėmis ir kas mėnesį planuojamomis tiesioginėmis klausimų bei atsakymų sesijomis. Numatomos individualios, komandų ir didesnių organizacijų narystės. Komandų planuose pristatomos ir mokymosi pažangos stebėjimo galimybės.
Kodėl konsultantas renkasi prenumeratos verslo modelį?
Tradiciniai konsultanto mokymai dažnai vyksta vienoje virtuvėje nustatytą dieną. Mokymosi prenumerata leidžia žiniomis naudotis skirtingoms komandoms tada, kai jų prireikia: mokant naujus darbuotojus, rengiant naują meniu arba susidūrus su konkrečios žaliavos panaudojimo problema.
Verslo kūrėjui toks modelis gali kurti pasikartojančias pajamas, tačiau tik tada, jei klientai vertina nuolatinį turinio atnaujinimą ir pasilieka platformoje. Prenumeratos kaina, klientų skaičius, faktinės pajamos ir pelningumas viešame „SURPLUS“ pristatyme nėra pakankamai atskleisti, todėl nėra pagrindo teigti, kad naujasis produktas jau pasiekė konkrečius finansinius rezultatus.
V. Véghas yra dirbęs su tarptautiniais viešbučių ir maitinimo verslais; bendrovės pranešime minimi „Accor“, „Hilton“, „Four Seasons“ ir kiti vardai. Ši patirtis padeda paaiškinti jo pasirinkimą kurti mokymosi produktą profesinei auditorijai, tačiau minimos organizacijos neturėtų būti automatiškai laikomos mokamos naujos platformos klientėmis.
Kaip restoranas galėtų įvertinti naudą?
Prieš perkant mokymus verta nustatyti, kiek maisto žaliavų virtuvėje faktiškai išmetama ir kokia jų savikaina. Tada reikėtų išbandyti konkrečias atliekų mažinimo praktikas ir pakartoti matavimą, atsižvelgiant į lankytojų srauto, meniu ar sezono pokyčius.
Vien iliustracinis skaičiavimas: jei restoranas per dieną nurašo 20 eurų vertės žaliavų ir po darbo pokyčių nurašymus sumažina ketvirtadaliu, per 30 dienų teorinis sutaupymas būtų 150 eurų. Tai nėra „SURPLUS“ klientų rezultatas – vertinant tikrą atsipirkimą dar reikėtų įtraukti narystės kainą, darbuotojų mokymosi laiką ir kitus veiksnius.
Kuo ši idėja aktuali Lietuvos paslaugų verslams?
Panašų modelį galėtų išbandyti ir Lietuvos specialistas, kurio žinių klientams reikia nuolat: maisto technologas, restorano virtuvės konsultantas ar sandėliavimo procesų ekspertas. Tokio verslo pagrindas būtų ne didelis vienkartinis kursas, o nuolat prižiūrima siauro sektoriaus žinių bazė ir atsakymai į praktinius klientų klausimus.
Tačiau vien kursų peržiūrų skaičius dar neparodo sėkmės. Restoranui svarbiau matuoti, ar keičiasi užsakymų planavimas, produktų panaudojimas ir nurašomų žaliavų kiekis. Be tokių rodiklių net gerai sukurta mokymosi platforma gali likti tik informacijos biblioteka.
Šaltiniai: „Surplus Food Studio“; „EIN Presswire“.