A. Daukšienė: tvarkant pajamas pirmiausia reikia išmokti pamatinių principų

Kasdieniame gyvenime kiekvienas priimame didesnės ar mažesnės svarbos finansinius sprendimus. Visgi, turėdama daug profesinės patirties didelėse įmonėse bei antrą dešimtmetį investuodama pati asmeniškai manau, kad būtent investavimas turi tapti trečiuoju žingsniu, tvarkant asmeninius pinigus: po išmokimo taupyti ir finansinės „pagalvės“ sukaupimo“.

Investicijos nuo studijų laikų

Investuoti pradėjau dar studijų metais ir žinau, kad trumpalaikių ar ilgalaikių finansinių tikslų pirmiausiai leidžia siekti paprastas principas: išleisti reikia mažiau nei gaunama pajamų.
Pirma, turimas santaupas siekiu padidinti jas investuojant. Antra, užsitikrinti, kad atsitikus nenumatytiems įvykiams galėsiu išlikti finansiškai nepriklausoma – tai yra vadinamoji „pagalvė“. Trečia – noriu turėti pakankamai turto ir pajamų senatvėje. Taip, apie senatvę pradėjau galvoti būdama 23-jų. Puikiai suprantu, kad valstybės mokama pensija nepatenkins mano poreikių, todėl pati turiu pasirūpinti savimi ir kaupti ateičiai.

Mano investavimo kelias prasidėjo nuo konservatyvios turto klasės – II pakopos pensijų fondų. Vėliau prisidėjo investicijos į III pensijų pakopą, investicijų portfelį papildo kartas nuo karto įsigyjamos obligacijos, akcijos, investicinių fondų vienetai.

Investicijų „gerumas“ priklauso ir nuo konteksto

Investavimas yra pinigų „įdarbinimas“, kuris pinigus paverčia kitu aktyvu: nekilnojamuoju turtu, akcijomis, obligacijomis ar kita turto klase, siekiant iš to uždirbti ar siekiant kitų tikslų – socialinių, mokslo ir panašių.

Labai svarbu suprasti, kad investavimas yra ilgalaikis procesas, kuriam būdingi svyravimai. Pavyzdžiui, 2008-2009 metų krizė neigiamai paveikė nekilnojamojo turto kainas. Jei nekilnojamas turtas buvo įgytas Vilniuje 2007 metais pike iki krizės, jo vertei atsistatyti prireikė apie 10 metų. Šiuo metu jis turėtų kainuoti daugiau nei kainavo 2007-aisiais.

Norint susitaupyti būsto įmokai verta investuoti į konservatyvesnes turto klases keletą metų. Tuo tarpu turint ilgalaikių tikslų verčiau rinktis rizikingesnes turto klases, nes ilguoju periodu rinkos svyravimai išsilygina.

Investicijos „gerumas“ taip pat priklauso nuo konteksto. Kai valstybė investavo į suskystintų dujų terminalą „Independence“ 2014 metais, tai atrodė brangu ir nebūtina. Tačiau, įvykus energetinei krizei, šis sprendimas tapo viena sėkmingiausių investicijų regione.

Kapitalo rinkos tiesiogiai susiję su valstybės gerove

Investuodami į vietos kapitalo rinkas investuotojai iš esmės finansuoja valstybės ar verslo poreikius, tokiu būdu įlieja pinigų į ekonomiką ir skatina jos vystymąsi. Kuo gyventojai yra finansiškai raštingesni, tuo jie daugiau investuoja, tokiu būdu yra kuriama triguba vertė: asmuo turi alternatyvių pajamų šaltinių, investuojami pinigai padeda verslui ir valstybei siekti savo tikslų.

Finansų institucijose yra apie 21 mlrd. eurų vertės gyventojų indėlių ir tai daugiau nei 2023 m. Lietuvos biudžetas, kurį sudaro 15,5 mlrd. eurų. Įsivaizduokime, kas būtų, jei bent dešimtadalis pinigų būtų investuojama į Lietuvoje veikiančius verslus ir kiek galėtų būti sukurta darbo vietų. Pirmojo mano investavimo pasirinkimo – II, kaip ir III pensijų pakopos dalyviai ne tik rūpinasi pajamomis senatvėje, tačiau tokiu būdu prisideda ir prie vietos kapitalo rinkų ir visos ekonomikos vystymosi.

Nesutikčiau su tuo, kad investavimo kaip instrumento neturėtų rinktis ar galėtų atsisakyti gaunantieji mažiausias pajamas.

Mėgstame lygintis su Estija. Net 52 proc. estų, kuriems buvo suteikta galimybė, pasitraukti iš II pensijų pakopos, pinigus išleido pirkiniams, t. y. nebūtiniems poreikiams. Ir nors 3/4 estų kol kas ir toliau liko pensijų kaupimo sistemoje, labai tikėtina, kad pinigus atsiėmė tie, kuriems kaip tik jų labiausiai reikėjo neatsiimti – jie iki galo nesuprato pasekmių. Visa tai atsiremia į finansinį raštingumą ir ar tikrai gerai išmanome, kaip galime siekti savo finansinių tikslų.