Jeigu lietuvių liaudies šokiai būtų patiekalai – V. Radzevičius pristato „Kepurinės“ receptą

Maistas ir choreografija yra du skirtingi pasauliai, kurie gali susijungti nebent užkandžiaujant prie televizoriaus, kai rodomas šokių projektas. Arba atvirkščiai – kai po ilgų treniruočių šokėjai lekia atstatyti sudegintų kalorijų angliavandenių kupinais patiekalais. Vis dėlto, skirtingi pasauliai turi savybę atrasti vienybę, o tam puikiai tinka susėdimas prie bendro stalo.

Reklama

„Kepurinė“ – apjungianti skonius ir rengionus

Artėjant Kovo 11-ajai, kulinaras, keliautojas ir „Lidl“ šefas Vytaras Radzevičius metė sau iššūkį ir leidosi į skonių bei muzikos kupiną kelionę. Šiandien jis pristato pirmąjį Lietuvoje šokio „Kepurinė“ įkvėptą receptą, kurio skonis bei forma primena visiems puikiai žinomą XVII – IX a. kūrinį. Pažadame – šis pateikalas nustebins net ir didžiausius lietuviško paveldo gerbėjus.

„Šokis, kaip ir patiekalas, susideda iš daugelio dalykų: muzikos, ritmo, choreografijos ir, žinoma, pačių šokėjų. Kiekvienas jų savaip papildo šokio receptą, kuris galiausiai suskamba kaip vientisas kūrinys. Šį kartą skambesį bei ritmą perkėliau į lėkštę, kurioje viskas vyksta lygiai taip kaip ir šokyje, tik skonio natomis“, – sako V. Radzevičius.

Tiek jo sugalvotas receptas, tiek „Kepurinė“ išsiskiria keliomis savybėmis. Šis šokis nėra priskiriamas vienam konkrečiam regionui, tad yra gana universalus, todėl ir patiekalui naudojami produktai susiję su bene visais Lietuvos regionais. Nuo Dzūkijoje gausiai augančių grikių, mėsos produktais garsėjančios Suvalkijos lygumų iki Aukštaitiją garsinančio pieno, sūrio ar varškės.

Reklama

„Įdomu tai, kad „Kepurinę“ šokdavo bene visuose regionuose. Skyrėsi tik šokėjų poros. Nesu tikras kodėl, tačiau Žemaitijoje jį šokdavo vyrai ir moterys, o Dzūkijoje – išskirtinai tik moterys. Gamindamas taip pat atsižvelgiau į patiekalo universalumą, todėl jis puikiai tiks ir mažiems, ir dideliems. Be to, galima gaminti ir lengvesnę, vegetarišką jo versiją“, – sako V. Radzevičius.

„Lidl“ šefas papildo, kad pasirinkta patiekalo forma taip pat atspindi šią legendinę kompoziciją. Šokėjai dažniausiai sukdavosi ratu, vienas vaikščiodavo viduryje su kepure (skrybėle), atiduodamas ją kitam ir taip iškviesdavo jį į rato vidurį, todėl dominuojantys rato bei žvaigždės motyvai įkvėpė ir „Kepurinės“ patiekalo formą.

Kovo 11-osios išvakarėse V. Radzevičius kviečia išbandyti šį naują, lietuviškumo bei mūsų kultūros įkvėptą patiekalą, kuris žodžiams „suktis virtuvėje“ suteiks visai kitą atspalvį. Tik nepamirškite skrybėlės!

„Kepurinė“ pagal Vytarą Radzevičių

Paplotėliams:

200 g grikių

1 kiaušinio

1 nedidelės morkos

1 svogūno

100 g saldaus varškės sūrio

100 g šoninės ar mėgstamo kumpelio (nebūtina)

100 g fermentinio sūrio

Druskos ir pipirų pagal skonį

Pagardui:

200 g liesos varškės („Pilos“)

250 g jogurto arba jogurtinės grietinės

1 vidutinio dydžio agurko

Saujelės šviežio čiobrelio

Druskos ir pipirų pagal skonį

Gaminimas:

Grikius išvirkite, o morką ir svogūną lengvai pakepinkite keptuvėje su šlakeliu aliejaus. Morkų, svogūnų ir grikių masę sumaišykite su kiaušiniu. Pagardinkite druska bei pipirais ir formuokite delno dydžio (gan plonus) apvalius paplotėlius. Jei masė byra, įmaišykite kelis šaukštus miltų. Paplotėlius išdėliokite ant plonai aliejumi padengto kepimo popieriaus. Varškės ir fermentinį sūrius sutarkuokite. Sumaišykite su smulkiai supjaustyto mėgstamo kumpelio gabalėliais ir tolygiai paskirstykite ant grikių paplotėlių viršaus. Kepkite iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 min., kol sūris išsilydys bei gražiai apskrus.

Kol paplotėliai kepa, galima pasigaminti pavasariu, šviežumu ir gaiva alsuojantį padažą. Varškę ir jogurtą sumaišykite su čiobreliais, druska bei pipirais. Agurką nulupkite ir sutarkuokite „burokine“ tarka ir sukrėskite į jogurto-varškės masę. Viską dar kartą išmaišykite ir palikite kelioms minutėms.

„Įkvėpimo ieškoti nereikia – jis nesislepia. Tiesiog reikia jį pamatyti ir leistis į atradimų kelionę. Šiandien mano įkvėpimu tapo liaudies šokiai, kurie turėjo garsą, vaizdą ir judesį, o dabar turi jau ir skonį. Kas ten žino, kur kitą kartą ta kelionė nuves, bet iki tol, keliame kepures, sėdame prie stalo, švenčiame ir ragaujame Lietuvą plačiąja prasme“, – šypsosi V. Radzevičius.