Ekonomistės komentaras: Ar palūkanų kėlimo ciklas artėja į pabaigą?

Simona Striževska, „Citadele“ grupės įmonės „CBL Asset Management“ ekonomistė

Reklama

Augančios kainos ir palūkanos neramina daugelį – visos pagrindinės bazinės palūkanų normos liepos pabaigoje padidintos jau vienuoliktą kartą nuo 2022 m. kovo mėn. prasidėjusio kėlimo. JAV Federalinė rezervų sistema (FRS) pakėlė palūkanų normų intervalą iki 5,25–5,5 proc., Europos Centrinis Bankas (ECB) indėlių palūkanų normas iki 3,75 proc., o refinansavimo – iki 4,25 proc. Tačiau pastaruoju metu daugėja diskusijų apie pasiektą aukščiausią palūkanų tašką – ar didieji pasaulio centriniai bankai rudenį sustos kelti palūkanas?

Centrinių bankų veiksmų planas iki šiol buvo aiškus – siekdami prislopinti pernelyg greitą kainų kilimą, FRS ir ECB sparčiai didino palūkanų normas. Augantis infliacijos greitis lėmė ir agresyvesnius centrinių bankų atstovų sprendimus.

Vėliau pamatę pirmuosius infliacijos lėtėjimo požymius, centriniai bankai taip pat prilėtino palūkanų kėlimo tempą. Tačiau, pastaruoju metu FRS ir ECB tolimesnius planus nuspėti tampa sudėtinga – vis dažniau kyla diskusijų, kad kiekvienas palūkanų kėlimas, įskaitant įvykusį liepos pabaigoje, šiame cikle gali būti paskutinis.

Infliacijos posūkiai paaiškės rudenį?

Žemas nedarbo lygis ir tvarus pajamų augimas leido JAV privačiam sektoriui išlaikyti stiprią paklausą. Tačiau, jau kurį laiką JAV infliaciją stabdantys procesai neapsiriboja vien palankiu baziniu poveikiu energijos ir maisto kainoms.

Tuo metu, infliacija euro zonoje tebėra artima rekordiniam lygiui. Visgi, keli esminiai rodikliai rodo, kad infliacija pradės lėtėti netgi Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Skirtingai nei JAV, euro zonos ekonomikos pulsas pastaruoju metu sparčiai prastėjo – per pastaruosius mėnesius žemyn krito tiek verslo nuotaikos, tiek veiklos rodikliai.

Vienareikšmiškai įvertinti situaciją sudėtinga dar ir dėl to, kad padidintos palūkanų normos kol kas neatsispindi ekonominiuose rodikliuose bei gyventojų, verslo ir vyriausybių skolinimosi išlaidose. Tai gali per artimiausią ketvirtį toliau lėtinti ekonominius procesus.

Todėl nuspėti, kokie pokyčiai laukia po kelių mėnesių, kol kas yra sudėtinga, centriniai bankai nenori vadovautis prognozėmis, o būsimus sprendimus planuoja įgyvendinti, remdamiesi naujausiais prieinamais duomenimis. Tačiau yra vilčių, kad jau rugsėjį, kai po ilgesnės pertraukos vėl susitiks FRS ir ECB atstovai, ekonomikos ir infliacijos kryptys taps aiškesnės.

Aukštesnes palūkanas lems vartojimas

Federalinė rezervų sistema šiemet prognozuoja dar vieną palūkanų normų kilimą, tačiau rinkos dalyviai šiuo metu tokį žingsnį vertina skeptiškai. Kaip ir FRS, rinkos prognozės ateinančiais metais numato, kad palūkanų normos gali sumažėti 1 procentiniu punktu.

Šiuo metu euro zonos finansų rinkos dalyviai taip pat svarsto, ar per ateinančius mėnesius ECB dar kartą didins palūkanų normas. Visgi tik nedaugelis šiandien abejoja – bent jau pirmąjį kitų metų pusmetį tikėtina, kad euro zonoje palūkanų mažinimo nebus.

Griežta centrinių bankų pozicija kovojant su infliacija ir stipresnis, nei buvo tikėtasi, ekonominės aplinkos veikimas iki šiol, jau paskatino finansų rinkos dalyvius peržiūrėti savo ilgesnės trukmės palūkanų normos prognozes. Iš jų taip pat dingo anksčiau pranašautas 2023 m. pabaigoje dolerio vertės sumažėjimas.

Žvelgiant į tikėtinas būsimų sandorių kainas finansų rinkose, per ateinančius 2–3 metus centrinių bankų palūkanų normos JAV negalėtų nukristi žemiau 4 proc., o euro zonoje – žemiau 2,75–3,00 proc. Tai reiškia, kad ir euro zonos paskolų gavėjams aktuali Euribor norma per ateinančius kelerius metus gali stabilizuotis šiame intervale.

Artimiausiu metu bus svarbu, kiek stiprus išliks ekonomikos duomenų srautas. Tai turės labai didelės įtakos centrinių bankų veiksmams. Jei vartojimas reikšmingai nesumažės, centrinių bankų susirūpinimas dėl infliacijos grįžimo galėtų reikšti, kad aukštesnės palūkanų normos išliks ilgesnį laiką.