Nuomonei, kad vaikai privalo finansiškai remti į pensiją išėjusius tėvus, pritaria mažuma

Ar suaugę vaikai privalo finansiškai remti savo į pensiją išėjusius tėvus? Visuomenėje dažna nuostata, kad vaikai gimdomi tikintis pagalbos senatvėje, o teisės aktuose įtvirtinta pilnamečių vaikų pareiga rūpintis ir išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus. Tačiau naujausia apklausa atskleidė, kad didelė visuomenės dalis besąlygiškai šio rūpesčio prisiimti nenorėtų ir pirmiausia tikisi, kad būsimi senjorai patys iš anksto pasirūpins pajamomis senatvėje.

Reklama

Apklausos, kuri buvo atlikta Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) užsakymu, metu 36 proc. respondentų sakė, kad pilnamečiai vaikai gali, bet neprivalo finansiškai padėti į pensiją išėjusiems tėvams. Jų nuomone, tėvai turėjo patys pasirūpinti, iš kokių pajamų gyvens senatvėje, ir senatvei kaupti papildomai.

27 proc. apklaustųjų mano, kad pilnamečiai vaikai privalo padėti tėvams tik tuo atveju, jei senatvės pensijos nepakanka patenkinti net bazinius poreikius. 15 proc. gyventojų sakė, kad suaugę vaikai finansiškai padėti į pensiją išėjusiems tėvams neprivalo.

Tik 13 proc. respondentų, dažniau – vyrų, apklausos metu pritarė, kad suaugę vaikai privalo finansiškai padėti į pensiją išėjusiems tėvams bet kokiu atveju. Dar 9 proc. apklaustųjų sakė neturintys nuomonės šiuo klausimu.

Išeitis – ilgalaikis kaupimas

„Visuomenės nuomonės dėl finansinės pagalbos tėvams klausėme kviesdami susimąstyti, iš kokių pajamų patys dabartiniai trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai gyvens, kai jų senatvės pensija sieks tik apie trečdalį dabartinių pajamų. Pajamų sumažėjimą labiausiai jus žmonės, kurie šiuo metu gauna vidutinį ir didesnį atlyginimą ir nekaupia senatvei papildomai“, –­ kalba Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Giedrius Rimša.

G. Rimšos teigimu, pastaraisiais metais LGDĮA atliktos apklausos rodė, kad vis daugiau gyventojų neturi lūkesčių dėl valstybės galimybių mokėti deramą pensiją. Rūpindamiesi pajamomis senatvėje, daugelis pirmenybę kol kas teikia konservatyvesniems būdams – kaupimui banko sąskaitoje ir nekilnojamajam turtui.

„Tačiau apklausos rodo, kad daugėjo gyventojų, kurie finansiniam saugumui užsitikrinti rinktųsi investavimą į vertybinius popierius ir akcijas, taip pat savarankiško kaupimo pensijai būdus, tokius kaip gyvybės draudimas, kuris leidžia gyventojams kaupti, uždirbti ir daro jų ateitį turtingesnę“, – pažymi G. Rimša.

Lietuvos banko duomenimis, visų gyvybės draudimo įmokų suma praėjusiais metais sudarė 339,8 mln. eurų (2021 metais – 319,3 mln. eurų).

Principas „deguonies kaukė pirmiausia sau“

Psichologė, „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaitė, komentuodama apklausos rezultatus, pritarė, kad geriausia būtų, jei kiekvienas pagal išgales pirmiausia rūpintųsi savimi.

„Suaugęs žmogus jau gali numatyti, jog ateis senatvė su labiau ribotais ištekliais, ir jai pasiruošti. Jei tam nebuvo skirta nei dėmesio, nei pastangų, o gal ir nepalankiai klostėsi aplinkybės – skurdesnė senatvė gali ateiti „netikėtai“. Tada gali apimti ir stiprus bejėgiškumo jausmas, norėsis perkelti atsakomybę ir rasti kaltininką, kuris privalo pasirūpinti ­– vaikai, valstybė, ar dar kas nors. Vis dėlto daug žmonių ir šiuo metu gyvena nenorėdami būti našta savo vaikams, todėl ir patys elgiasi racionaliai, ir savo vaikus moko neužmiršti principo „deguonies kaukės pirma sau“, nes tik tada, kai patys esame pakankamai stiprūs, galime padėti kitiems“, – kalba M. Kuzminskaitė.

Teikiant pagalbą tėvams, dažnai kyla kitas svarbus klausimas – ar vaikai turėtų primygtinai siūlyti pagalbą tėvams, kuriems jos išties reikia. Psichologės teigimu, jis pirmiausia priklauso nuo abiejų pusių santykių, tačiau svarbu, kad finansinė pagalba nesukeltų emocinės žalos.

„Riba, skirianti nuoširdų siūlymą padėti ir žeminantį pinigų dalijimą, kiekvienoje šeimoje kita, todėl neįmanoma suformuluoti universalių, visiems tinkančių patarimų. Niekas geriau už vaikus savo tėvų nepažįsta. Jei gaunama finansinė pagalba tėvams sukelia kaltės, gėdos ar kitus neigiamus jausmus, būtų gerai, jei vaikai apsvarstytų, ar tikrai jų pagalba atneša daugiau naudos nei sukelia emocinės žalos. Tai, kad vaikai gali padėti, dar nebūtina reiškia, kad jie turi tai daryti ir būti už tai teigiamai įvertinti“, – pažymi M. Kuzminskaitė.