Būti išgirstam ir suprastam – vienas universaliausių žmogaus poreikių. Tačiau neretai patys save nutildome dar prieš ištardami pirmąjį sakinį: bijome suklysti, kitų vertinimo ar pasirodyti nepakankamai įdomūs. Režisierė ir aktorė Virginija Kuklytė-Gedvilienė pastebi, kad žmogaus poreikis būti išgirstam nuo jo amžiaus nepriklauso.
Išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis
V. Kuklytė-Gedvilienė sceninės kalbos mokėsi dar būdama moksleivė. Pasak jos, svarbu ne tik pats tekstas, bet ir jo perteikimas – pauzės, kvėpavimas, laikysena ir kūno reakcijos.
„Dažnai problema slypi ne balse, o žmogaus santykyje su savimi. Jis bijo būti išgirstas, suklysti, pasirodyti nepakankamai įdomus ar protingas. Tada skubama, kūnas įsitempia, mintis pasimeta. Kartais žmogui pirmiausia reikia išmokti ne kalbėti garsiau, o nustoti save mažinti dar prieš ištariant pirmą sakinį“, – sako režisierė.
Jos teigimu, įtaigus kalbėjimas nėra išskirtinė dovana – jis atsiranda tada, kai žmogus aiškiai žino, ką nori pasakyti, supranta, kam tai sako, ir nebando apsimesti kitu.
Gyvas pokalbis reikalauja daugiau drąsos
Didelei daliai bendravimo persikėlus į žinutes ir socialinius tinklus, gebėjimas kalbėtis gyvai, anot režisierės, tampa dar svarbesnis. Ekranas leidžia sakinį pataisyti ar perrašyti, o gyvame pokalbyje reikia reaguoti čia ir dabar.
Dirbdama su skirtingo amžiaus žmonėmis ji pastebi, kad vaikai lengviau priima netobulumą, jaunimas stipriau jaučia aplinkinių vertinimą, o suaugusieji dažniausiai ateina norėdami kalbėti aiškiau, drąsiau ar profesionaliau.
Sceninė kalba praverčia ne tik aktoriams
Aktorius Artūras Svorobovič pasakoja, kad sceninės kalbos mokytis pradėjo jausdamas spragas – jam trukdė akcentas ir buvo sunku aiškiai dėstyti mintis. Vėliau mokymasis peraugo į profesinį bendradarbiavimą, dalyvavimą skaitovų konkursuose ir konferencijose.
Aktorius ir teatro pedagogas Kyrylo Kremenchuk viešąjį kalbėjimą vadina kasdienio gyvenimo gebėjimu. Jo teigimu, žmonės dažniausiai bijo klysti ir būti neigiamai įvertinti, o šių baimių įveikimas reikalauja nuoseklaus darbo su savimi.
Visų trijų pašnekovų patirtys skirtingos, tačiau jose kartojasi viena mintis: gebėjimas aiškiai suformuluoti mintį, išgirsti kitą, valdyti balsą ir kūną bei nepasimesti sulaukus dėmesio praverčia gerokai dažniau nei teatro scenoje.
„Kai žmogus išmoksta ne atsiprašinėti už savo balsą, o juo pasitikėti, keičiasi laikysena, žvilgsnis, santykis su auditorija. Tačiau man svarbiausias pokytis įvyksta ne tada, kai žmogų pradeda kitaip matyti kiti, o tada, kai jis pats sau leidžia užimti vietą ir būti girdimas“, – sako V. Kuklytė-Gedvilienė.
Asociatyvi nuotrauka: Matthias Wagner / Unsplash.
Diskusija (0)
Kol kas komentarų nėra. Parašykite pirmąjį.
Registruotis nereikia, jeigu svetainės komentarų nustatymai to nereikalauja. Komentarai gali būti moderuojami. Reklama ir šlamštas neleidžiami.