Dr. Marija Griniuk atskleidžia paslaptį: kaip lengvai prisijaukinti naują miestą?

Meno ir kultūros sritys šiandien reikalauja mobilumo ir šių sričių darbuotojai dažnai keičia gyvenamąsias vietas, priklausomai nuo darbo vietos arba projektų. Toks mobilumas suteikia menininkui ar kultūros darbuotojui tiek naujų galimybių, tiek išbandymų. Mobilumas tampa tam tikra prasme gyvenimo būdu.

Reklama

Esu gyvenusi Vilniuje, kai dirbau Vilniaus dailės akademijoje bei Vilniaus kolegijoje, Kopenhagoje (Danija), kai dirbau Den Frie šiuolaikinio meno centre bei Roskildės universitete, Rovaniemyje (Suomija), kai studijavau doktorantūroje Laplandijos universitete, Karasjok (Norvegija), kai dirbau meno vadybos ir kuravimo Samių meno srityje, bei kituose miestuose, kur studijavau ir dirbau.

Remiantis 2024 m. pasauline emigrantų apklausa „Kraustymasis kintančiame pasaulyje: 2024 m. pasaulinė emigrantų apklausa“ (Relocating in a Changing World: 2024 Global Expat Survey), 38 proc. žmonių globaliai keičia gyvenamąją vietą dėl karjeros ir asmeninio tobulėjimo. Šiaurės šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, darbuotojų, dirbančių kultūros srityje (tiek galerijų ir muziejų vadovų, tiek universitetų darbuotojų) darbo sutartys dažniausiai sudaromos 3–5 metams. Tai reiškia, kad planuojant tęsti darbą savo profesinėje srityje, po šio laikotarpio gali reikėti persikraustyti į kitą miestą ar kitą šalį.

Europos kultūros ir audiovizualinio sektoriaus ekspertų tinklo (EENCA) atliktame tyrime Menininkų ir kultūros ir kūrybos sektorių specialistų statusas ir darbo sąlygos – Išvados ir rekomendacijos teigiama, kad „meno ir kultūros srities darbuotojai dažniau nei kitos profesijos yra paliesti mobilumo bei gyvenamos vietos keitimo, susijusio su naujomis darbo vietomis ir projektais“.

Anot minėto EENCA tyrimo, „tarptautinis mobilumas yra dažnas bruožas kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriuje (KKI). Nors jis suteikia tam tikrų privalumų (daugiau darbo galimybių, o kartu ir didesnė galimybė užtikrinti pastovias pajamas, tarptautinę reputaciją ir pan.), jis taip pat kelia svarbių iššūkių, ypač susijusių su socialine apsauga ir apmokestinimu“.

Čia pabrėžiama, kad kultūros darbuotojai dažnai sieja kelias pareigas arba individualią meninę veiklą su kitomis pareigomis. Kūryba ir pedagoginis arba organizacinis darbas yra neatsiejami. Pavyzdžiui, daugelis menininkų ne tik kuria meno kūrinius, bet ir aktyviai dalyvauja ugdant jaunąją menininkų kartą – dėsto meno mokyklose, organizuoja dirbtuves ar veda seminarus. Taip pat menininkai dažnai įsitraukia į organizacinį darbą, tokį kaip parodų kuravimas, meno festivalių rengimas ar kultūrinių projektų koordinavimas. Šie papildomi vaidmenys ne tik padeda plėtoti jų karjerą, bet ir skatina platesnę visuomenės pažintį su menu bei užtikrina tvarų ryšį tarp kūrybos ir jos sklaidos.

Tačiau vykstant į naują miestą ar šalį reikalinga taip pat integracija į naują erdvę, ypač tuo atveju, jeigu vykstama į naują miestą ar šalį su šeima ir vaikais. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaurės šalyse kultūros srityje sudaromos trumpalaikės darbo sutartys, būtinas lankstumas ir sugebėjimas pakeisti darbo vietą: būtina suvokti naujas darbo sąlygas, bendravimo normas su naujais darbuotojais, naują darbo kultūrą. Būtina mokėti integruotis ir dirbti atsižvelgiant į naują kontekstą. Bendravimas ir bendradarbiavimas yra pagrindiniai integravimosi į naują aplinką įrankiai. Mano atveju kūryba yra vienas iš įrankių pajausti naują erdvę ir naują miestą, prisijaukinti naują aplinką.

Šiuo metu mano tapybos paroda, kur vaizduojami miestai, kuriuose gyvenau per pastaruosius 15 metų, eksponuojama Vilniaus kolegijos Verslo ir vadybos fakultete (Didlaukio g. 49, 3a., Vilnius). Paroda veiks iki 2025 m. birželio mėnesio.

Ši paroda – tam tikra ilgo laikotarpio patirtų vietų refleksija. Manau, kad dirbant kultūros srityje nereikia bijoti permainų ir mobilumo, nes tai suteikia galimybę tobulėti savo srityje ir plėtoti bendradarbiavimo tinklą.