Sekite naujienas

Pasaulis

Ar Talibanas apsaugos Iraną nuo narkotikų ir pabėgėlių?

Paskelbta

-

Iranas palaiko tvirtus ir glaudžius ryšius su Afganistanu – šalimi, kuri istoriškai priklausė Irano kultūrinės įtakos sferai. Šiandien dari (iš tikrųjų persų kalbos dialektas) yra maždaug 40 proc. gyventojų gimtoji kalba ir išlieka tarpetninė kalba, kurią supranta dauguma. Teheranas taip pat yra didžiausias Kabulo prekybos partneris. Be to, į Iraną atvyksta didžioji dalis pasaulio migrantų iš Afganistano, kurių, oficialiais skaičiavimais, šioje šalyje jau yra 2,5-3 mln.

Nepaisant didelės įtakos ir svertų gausos, Teheranas niekada nesiekė hegemonijos Afganistane – Irano valdžios institucijos nemano, kad gali dominuoti šioje šalyje. Tačiau jie siekia pagrindinių interesų: apsaugoti rytinę sieną, apsaugoti iš Afganistano tekančius vandens išteklius, kovoti su prekyba narkotikais ir spręsti Afganistano pabėgėlių problemą. Teoriškai Talibanas galėtų būti jėga, padedanti Iranui spręsti šias problemas.

Reklama:

Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio Irano požiūris į Afganistano politiką pasikeitė ir jis ėmė skatinti savo interesus per vietos etnines ir religines mažumas. Tuo metu šiitiškas Iranas pagrindiniu savo priešu Afganistane laikė Talibano sunitų radikalus. Teheranui pagrindinė atsvara Talibanui ir puštūnams buvo Afganistano šiitai, kurių daugumą sudarė hazarai. Tuo tarpu Islamo vienybės partija (Hizb-e Vahdat-e Islami), kuri veikė aktyviai remiama Irano, tapo jų interesų atstovu ir gynėju.

Kita etninė grupė, kurią Iranas rėmė Afganistane, buvo tadžikai. Todėl Šiaurės aljansas (Šiaurės Afganistano lauko vadų aljansas) gavo Teherano paramą. Šiandien internete plinta nuotrauka iš Afganistano dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kurioje užfiksuotas legendinis tadžikų karo vadas Ahmadas Shahas Masoodas ir jaunas Islamo revoliucijos gvardijos karininkas Qasemas Suleimani.

Kovos su Talibanu korta negalėjo būti žaidžiama tvarkingai. 1998 m. Talibanas užėmė Mazar-e-Šarifą, kuris buvo vienas pagrindinių Šiaurės aljanso centrų. Po to mieste vyko pastarojo šalininkų žudynės. Talibanui palankios pajėgos šturmavo Irano konsulatą Mazar-e-Šarife ir nužudė 11 diplomatų. Talibanas taip pat užblokavo Helmando upės užtvanką, iš kurios vanduo tiekiamas Irano Sistano ir Beludžistano provincijoms per sausrą. Iranas atsakė pasiųsdamas apie 70 000 karių prie Afganistano sienos. Dėl to abi pusės atsidūrė ant visiško karo slenksčio.

Radikalaus scenarijaus pavyko išvengti. Tačiau Iranas ir toliau rėmė Afganistane veikiančias su Talibanu kovojančias pajėgas. Priešiškumas Talibanui buvo toks stiprus, kad 2001 m. Teheranas pradėjo bendradarbiauti su pagrindiniu savo užsienio politikos priešu – Jungtinėmis Valstijomis.

Reklama:

Po amerikiečių invazijos į Afganistaną iraniečiai teikė koalicijai žvalgybinę informaciją apie Talibano buvimo vietą ir palengvino Šiaurės aljanso ir Vašingtono bendradarbiavimą. Tuometinis JAV specialusis atstovas Afganistane Jamesas Dobbinsas vėliau prisiminė, kad būtent Irano pasiuntinys Mohammadas Javadas Zarifas įtikino pagrindinį Šiaurės aljanso lyderį Yunusą Kanuni paremti Hamido Karzajaus vyriausybę.

Laikas tokiam bendradarbiavimui buvo tinkamas – Irano prezidentu buvo reformatorius Mohammadas Khatami, kuris tikėjo, kad pastangos Afganistane padės normalizuoti santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Vašingtonas noriai priėmė Teherano pagalbą, tačiau Jungtinės Valstijos nebuvo suinteresuotos tolesniu santykių su Iranu mažinimu. 2002 m. JAV prezidentas George’as W. Bushas įtraukė Iraną kartu su Šiaurės Korėja ir Iraku į valstybių, su kuriomis Vašingtonas turi vesti nesutaikomą kovą, sąrašą – „blogio ašį“. Po to pagrindiniu Teherano priešu Afganistane tapo ne talibai, o amerikiečiai.

Šiandien Iranas turi pakankamai pajėgumų Afganistane, kad galėtų tęsti savo ankstesnį kursą ir netgi tapti savotišku Afganistano mažumų gynėju Talibano akivaizdoje. Iš esmės per pastaruosius 20 metų Teheranas žengė tam tikrus žingsnius šia linkme.

Tūkstančiai afganų kasmet lanko Irano religinius universitetus, Irano lėšomis pastatyta dešimtys šiitų medresių ir mečečių. Pavyzdžiui, 2000-ųjų pabaigoje Kabule buvo atidarytas Islamo Khatam al-Nabiyin universitetas, kuriame kasmet studijuoja daugiau kaip tūkstantis studentų. Beveik visi mokytojai yra afganistaniečiai, apmokyti Irane.

Pabėgėliai išlieka svarbus veiksnys. Pasak valdžios institucijų, Iranas tampa realiu būdu išgelbėti milijonus afganistaniečių nuo karo, o Vakarai apie tai daugiau kalba nei daro. Galiausiai Teheranas gali tapti natūralia atsvara Pakistanui, kuris tradiciškai palaiko glaudžius ryšius su talibais ir puštūnais ir, be abejo, turi planų Afganistane.

Tačiau pastarųjų 20 metų istorija rodo, kad Irano pusė nėra visiškai patenkinta Afganistano engiamųjų globėjo vaidmeniu. Pirmiausia dėl to, kad tokia pozicija gali padidinti įtampą. Tadžikai ir hazarai gali ilgai kovoti su centrine valdžia, bet jie negali tapti dominuojančia jėga Afganistane. Kita vertus, dešimtojo dešimtmečio patirtis rodo, kad parama mažumoms, kovojančioms su Talibanu, gali atsigręžti prieš Iraną.

Teherano politikos pokyčiai Afganistane dominuojančios etninės grupės – puštūnų – atžvilgiu ir naujas Talibano vertinimas prasidėjo 2000-aisiais. Visų pirma tam įtakos turėjo bendro priešo, kuriam atstovavo Jungtinės Amerikos Valstijos, veiksnys. JAV žvalgyba ir analitiniai centrai ne kartą paskelbė pareiškimus apie Irano ginklų tiekimą Talibanui.

Tačiau naujasis vektorius galutinai susiformavo 2010-ųjų antroje pusėje. Svarbus įvykis buvo „Islamo valstybės“ (IS, ISIL,) atsiradimas Afganistane. Visų pirma 2015 m. Teheranas ir Talibanas pradėjo bendradarbiauti, siekdami apsaugoti su Iranu besiribojančias teritorijas. Slaptas bendradarbiavimas saugumo srityje paskatino diplomatinių santykių plėtrą.

Kadaise nesutaikomų jėgų sąveika tapo akivaizdi 2016 m. gegužę, kai per JAV bepiločio lėktuvo smūgį žuvo Talibano lyderis Akhtaras Mansouras, keliaujantis iš Irano į Pakistaną. Naujoji politika atsispindėjo ir viešojoje erdvėje – Irano politikų kalbose Talibanas iš grėsmės saugumui vis dažniau tampa „neatskiriama Afganistano dalimi“, su kuria reikia užmegzti dialogą. 2018 m. pabaigoje Teheranas pirmą kartą pripažino, kad priėmė Talibano pasiuntinius, o po to Talibano delegacijos ne kartą lankėsi Irane.

Iš tikrųjų Iranas šiandien laikosi pozicijos, kad Talibanas yra dabartinė Afganistano realybė ir su juo reikia kovoti. Tokia pozicija nėra iš nevilties. Teheranas turi pakankamai svertų pasirinkti alternatyvų kelią. Tačiau teoriškai Talibanas gali tapti jėga, kuri išspręs nemažai problemų, kurioms Teheranas skiria ypatingą dėmesį.

Viena iš svarbiausių Irano problemų tebėra neteisėta prekyba opiatų narkotikais tiesiai iš Afganistano pusės. JT apskaičiavo, kad 2019 m. Iranas suvartojo 90 proc. viso pasaulyje suvartojamo opijaus, 72 proc. morfijaus ir 20 proc. heroino. Irano valdžios institucijos teigia, kad šalyje yra apie 2 mln. priklausomų nuo opiatų asmenų.

Vis dėlto per pastaruosius 40 metų Afganistane buvo tik vieni tikri kovos su narkotikais metai, kai valdant Talibanui buvo uždrausta auginti opijų. Po ryžtingų veiksmų JT pranešė, kad 2001 m. aguonų auginimas Afganistane sumažėjo 91 proc. Dviejose Helmando ir Nangarharo provincijose, kurios yra pasauliniai opiumo gamybos centrai, aguonų auginimas sumažėjo beveik iki nulio. Nei anksčiau, nei vėliau šalies valdžios institucijos tokių rezultatų nepasiekė.

Žinoma, patys talibai daugelį metų nevengė naudoti narkotikų gamybos savo veiklai finansuoti. Tačiau daugelis pasaulio šalių tikisi, kad organizacija grįš prie savo ankstesnės nesutaikomos pozicijos dėl opijaus. Juo labiau kad Talibanas jau padarė atitinkamus pareiškimus.

Bene daugiausia vilčių tebėra, kad Talibanas sustabdys pilietinį karą, kuris tęsiasi jau 40 metų. Žlugusi Afganistano valstybė pati savaime kelia daugybę grėsmių kaimyninių šalių, įskaitant Iraną, saugumui. Jei centrinė valdžia visiškai nekontroliuoja teritorijos, šalyje klesti nusikalstamumas, prekyba narkotikais ir tokių radikalių organizacijų kaip „Al Qaeda“ ir IS grupuotės. Teheranui užtenka panašių problemų, kurias kelia Irakas ir Pakistanas, jau daugelį metų nesugebantys visiškai kontroliuoti savo teritorijų.

Karo Afganistane nutraukimas taip pat tiesiogiai susijęs su kitu Iranui svarbiu klausimu – migracija. Dauguma afganų bėga į turtingiausią pasaulyje Iraną būtent dėl karo. Čia jie dirba statybų aikštelėse, šluoja gatves ir pristato prekes tuo metu, kai patys iraniečiai susiduria su rimtomis nedarbo problemomis.

Akivaizdu, kad migracijos srauto iš Afganistano visiškai sustabdyti neįmanoma. Nuo 1990 m. jo gyventojų skaičius patrigubėjo. Tuo pačiu metu, jei karo veiksmai nutrūks, migrantų antplūdis sumažės ir taps labiau nuspėjamas. Šis klausimas ypač svarbus Iranui, nes šalis turi 900 km sieną su Afganistanu ir, skirtingai nei Vakarai, negali apsisaugoti nuo Afganistano vizų režimu ir ribotomis kelionėmis lėktuvu.

Nepaisant Talibano sėkmės, jo perspektyvos Afganistane tebėra miglotos ir dviprasmiškos. Tai suprantama ir Irane, kaip rodo vietos spaudos pranešimai. Pavyzdžiui, buvęs prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas atvirai pasmerkė santykių su naujaisiais šeimininkais Kabule užmezgimą.

Pagrindinis klausimas – ar Talibanas gali tapti vieninga ir centralizuota valdžia Afganistane. Šią užduotį vargu ar pavyks išspręsti pasikliaujant tik puštūnais, kurie sudaro apie 40 proc. šalies gyventojų. Manau, kad Talibanas turėtų panaikinti etninių konfesijų priespaudą ir sudaryti sąlygas mažumoms dalyvauti šalies valdyme.

Nepaisant to, pastaraisiais metais Talibanas vis dėlto siekė tapti Afganistaną konsoliduojančia jėga. Šiuo tikslu ji į savo gretas įtraukė ne puštūnų tautinius elementus, įskaitant šiitų islamą išpažįstančius asmenis, kurie praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo laikomi prisiekusiais priešais. Sprendžiant iš pareiškimų ir veiksmų, Talibanas iš tiesų jau daug nuveikė, kad persitvarkytų.

Tačiau ar to pakaks? Sudėtingomis Afganistano sąlygomis daug lengviau teigti, kad esame pasirengę sukurti patrauklia vyriausybę, nei iš tikrųjų tai padaryti.

Bet kokiu atveju Teheranas šiuo metu laukia ir stebi naujosios valdžios veiksmus. Suvienytas ir centralizuotas Afganistanas su bendradarbiaujančiu Talibanu išlieka pirmuoju Irano pasirinkimu. Į daugelį dalykų, pavyzdžiui, žmogaus teisių pažeidimus ir demokratinių procedūrų trūkumą, iraniečiai gali lengvai užmerkti akis. Tačiau jei Talibanas pradės sistemingai engti šiitus, Teheranas pirmasis iškels šį klausimą.

Sekime pasaulio įvykius!

Prometėjas

Reklama
Reklama
Reklama

Naujienos

Sekite naujienas

Video naujienos

Verslo vikingai

Verslo idėjos




Visos teisės saugomos.© 2015-2020 | Kopijuoti draudžiama |