Ar aukosime ekonomikos augimą tam, kad pažabotume infliaciją?

Simona Striževska, „Citadele“ banko dukterinės įmonės „CBL Asset Management“ ekonomistė

Reklama

Ruduo daugelyje Europos šalių pasitinkamas su ateinančių sunkių laikų nuotaikomis. Priežasčių pesimizmui netrūksta – užtenka pažvelgti į spartų kainų augimą, kuris jau verčia gyventojus riboti vartojimą, prastėjančius verslo lūkesčius ir situaciją energetikos srityje. Šiame kontekste centriniai bankai vis pabrėžia tvirtą pasiryžimą kovoti su infliacija, net jei to kaina – lėtėjantis ekonomikos augimas, o galbūt ir recesija. Ar išties verta tokią kainą mokėti?

Skirtingi lėtėjančios pasaulio ekonomikos veidai

Nors dabartinis ekonomikos augimo lėtėjimas yra globalus reiškinys, jo priežastys ir išraiškos skiriasi. JAV ekonomikos lėtėjimas daugiausia susijęs su vienu aktyviausių palūkanų normų kėlimo ciklų per visą Federalinio rezervo sistemos istoriją. Tokiomis priemonėmis siekiama atvėsinti dėl pandemijos stimulų įkaitusią JAV ekonomiką. Kinijoje vyriausybės vykdoma nulinio COVID-19 politika ir toliau trikdo šalies ekonominius procesus. Juos dar labiau apsunkina struktūrinės įtampos šalies nekilnojamojo turto sektoriuje.

Priešingai nei JAV ar Kinijoje, Europoje ekonomikos lėtėjimas labiausiai susijęs su išoriniais veiksniais. Energijos išteklių kainų šoko nulemta recesija Europos Sąjungoje ir kitose Europos šalyse tampa vis realistiškesnė. Europoje kai kurie indikatoriai jau signalizuoja apie mažėjantį ekonominį aktyvumą, o JAV stiprius recesijos signalus kol kas siunčia tik nekilnojamojo turto sektorius. Aukštesnės kainos ir palūkanų normos JAV mažina būsto paklausą. Dėl to šiame sektoriuje mažėja investicijos. Visgi darbo rinka JAV kol kas išlieka stabili ir nepatvirtina baimių dėl ekonomikos nuosmukio.

Žvelgiant į pasaulinį gamybos sektorių, prekių trūkumo ir perteklinės paklausos problema jame jaučiama vis mažiau. Naujų užsakymų visame pasaulyje mažėja. Europoje gamybos sektoriaus situaciją neabejotinai apsunkina energijos išteklių krizė. Kai kurios energijai imlios gamyklos Europoje, pavyzdžiui, trąšų ar metalo, jau pranešė dėl brangstančių dujų ir elektros ribojančios veiklą ar net laikinai ją stabdančios.

Ne paslaptis, kad iš didžiųjų Europos valstybių bene rimčiausią smūgį dėl energijos kainų šoko patirs išplėtotą pramonę turinti Vokietija. Priklausomybė nuo rusiškų dujų importo ir alternatyvių energijos šaltinių trūkumas Vokietijai atsiliepia itin skaudžiai. Tačiau šaltajam sezonui įsibėgėjant neigiamą Europos priklausomybės nuo rusiškų dujų poveikį ir elektros kainų augimą dar labiau nei iki šiol pajus ir viso žemyno vartotojai.

Vyriausybės bus priverstos plačiau praverti pinigines

Neseniai nutrauktas rusiškų dujų tiekimas į Europą „Nord Stream 1“ dujotiekiu euro zonoje kelia dar didesnės infliacijos ir ekonomikos lėtėjimo riziką. Gera žinia, kad rugpjūčio pabaigoje, dviem mėnesiais anksčiau, nei planuota, pasiektas tikslas dujų saugyklas užpildyti 80 proc. Tai padės Europos šalims išgyventi žiemą. Visgi dėl didelės konkurencijos suskystintųjų gamtinių dujų rinkoje kainos išliks aukštos, o neužtikrintumo daugės, ypač jei rusiškos dujos Europos nebepasieks visai.

Reklama

Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, dėl visiškai nutraukto rusiškų dujų importo poveikis Vokietijos ir visos ES ekonomikai galėtų siekti nuo 0,4 proc. BVP, jei rusiškos dujos būtų pakeistos suskystintosiomis, ir iki daugiau nei 3 proc. BVP, jei tektų riboti dujų tiekimą įmonėms ir namų ūkiams.

Siekdamos sumažinti neigiamą energetikos krizės poveikį ekonomikai, Europos vyriausybės ruošia naujas verslo ir gyventojų paramos programas. Pavyzdžiui, Vokietijos vyriausybė neseniai paskelbė apie beveik 2 proc. šios šalies BVP siekiantį subsidijų paketą. Tai yra beveik dvigubai daugiau nei ta parama, kuri jau taikoma nuo praėjusio rugsėjo. Bendrai ES šalių per pastaruosius metus įgyvendintos ir įgyvendinamos subsidijų programos jau sudaro 1–3 proc. Bendrijos bendrojo produkto. Tačiau valstybėms dabartinės priemonės kainuos daugiau nei pandemijos ekonominių stimulų paketai. Europos centrinis bankas (ECB) jau padidino palūkanų normas, todėl valstybėms tapo brangiau skolintis ir taip užkamšyti biudžeto deficitus.

Ant svarstyklių – kova su infliacija ir lėtėjantis augimas

Sunku tiksliai pasakyti, koks gilus ir ilgas gali būti Europos ekonominis sąstingis. Tai priklausys ne tik nuo situacijos energijos išteklių rinkose, vyriausybių veiksmų ir globalios paklausos atsparumo, bet ir nuo tokių nenuspėjamų veiksnių, kaip orai šią žiemą. Ekspertai prognozuoja, kad ekonomikos augimas JAV ir euro zonoje kitąmet neviršys 1 proc. Visgi, žvelgiant realistiškai, augimas euro zonoje gali būti ir dar mažesnis arba netgi neigiamas.

Ekonominiams rodikliams Europoje prastėjant, o infliacijai išliekant aukšto lygio, ECB teks priimti sudėtingus sprendimus. Rugsėjį ECB paspartino palūkanų normų kėlimo tempus ir pagrindinę refinansavimo normą padidino nuo liepos mėnesį pasiekto 0,5 proc. iki 1,25 proc. Dar vasaros pradžioje ši palūkanų norma buvo nulinė. ECB palūkanų normas planuoja kelti ir toliau. Kartu judama prie didelės infliacijos suvaldymo ir lėtėjančio ekonomikos augimo kryžkelės. Atsidūrus joje ECB gali tekti pristabdyti palūkanų normų kėlimą.