Įmonės grįžta į Kiniją: gamybą perkelti kitur pasirodė sunkiau, nei tikėtasi

Pastaraisiais metais daug įmonių bandė mažinti priklausomybę nuo Kinijos ir dalį gamybos perkelti į Vietnamą, Indiją, Indoneziją ar kitas šalis. Pagrindinis tikslas buvo sumažinti muitų, geopolitikos ir tiekimo grandinių riziką.

Reklama

Tačiau dabar dalis bendrovių pradeda grįžti atgal.

Reuters analizė rodo, kad kai kurioms įmonėms nepavyko kitose šalyse atkartoti to, ką Kinija kūrė kelis dešimtmečius: tankaus tiekėjų tinklo, kvalifikuotos darbo jėgos, patikimos elektros infrastruktūros ir greitos logistikos.

Vien mažesni muitai ne visada išsprendžia problemą

Vienas pagrindinių motyvų perkelti gamybą iš Kinijos buvo JAV muitų skirtumas.

Economist Intelligence Unit liepos mėnesio vertinimu, efektyvus JAV muito tarifas Kinijai siekė apie 20 proc., Vietnamui – 6,1 proc., Indonezijai – 13,4 proc., o Tailandui – 4,5 proc.

Tačiau gamybos savikaina priklauso ne vien nuo muito.

Įmonėms reikia vietinių tiekėjų, įrangos, patikimo elektros tiekimo, logistikos, kvalifikuotų darbuotojų ir administracinės sistemos, kuri leistų greitai spręsti kasdienes problemas.

Net paprastos detalės gali tapti problema

Reuters aprašė Kinijos lauko baldų eksportuotoją, kuris 2024 metais atidarė dirbtuves Hošimine, Vietname, tačiau vėliau gamybą uždarė ir grąžino į Kiniją.

Verslininkas teigė Vietname negalėjęs lengvai gauti net tokių paprastų komponentų kaip varžtai ar plastikinės formos. Dalis jų vis tiek turėjo būti importuojama iš Kinijos.

Įvertinus visas papildomas sąnaudas, bendras gamybos kaštas beveik nesiskyrė nuo Kinijos.

Didžiosios bendrovės irgi koreguoja planus

Reuters šaltinių teigimu, JAV mažmeninės prekybos milžinė „Target“ dalį užsakymų vėl nukreipė Kinijos tiekėjams po tiekimo ir gamybos pajėgumų problemų kitose šalyse.

Greitosios mados bendrovė „Shein“ taip pat mažina dalį veiklos Vietname.

Tai nereiškia, kad gamyba masiškai grįžta į Kiniją. Vietnamas, Indija, Indonezija ir kitos šalys toliau pritraukia milijardines investicijas į elektroniką, automobilių pramonę ir kitus sektorius.

Tačiau „China+1“ strategija, kai įmonė palieka pagrindinę gamybą Kinijoje ir papildomą bazę kuria kitoje šalyje, pasirodė sudėtingesnė, nei iš pradžių atrodė.

Kinijos pranašumas – visa ekosistema

Svarbiausias Kinijos konkurencinis pranašumas nėra vien maža darbo jėgos kaina.

Per kelis dešimtmečius šalyje susiformavo ištisos gamybos ekosistemos, kuriose viename regione galima rasti žaliavų tiekėjus, komponentų gamintojus, pakavimo bendroves, įrangos remontą, logistiką ir eksporto infrastruktūrą.

Tai ypač svarbu sudėtingesniems produktams, kuriems reikia dešimčių ar šimtų skirtingų komponentų.

Lenkijos pakavimo bendrovė „DST Pack“, kuri didžiąją dalį produkcijos užsako Šendžene, Reuters teigė, kad alternatyvios gamyklos JAV ar Europoje vieneto kainą gali padidinti du ar tris kartus.

Ką tai reiškia Lietuvos verslui?

Lietuvos importuotojams ši istorija yra priminimas, kad tiekimo grandinės diversifikavimas neturėtų būti vertinamas vien pagal produkto kainą gamykloje ar muito tarifą.

Prieš keičiant tiekėją verta įvertinti visą grandinę: transportą, kokybės kontrolę, gamybos terminus, energijos tiekimo stabilumą, komponentų prieinamumą ir galimybę greitai padidinti užsakymų apimtį.

Daliai Lietuvos verslų racionaliausias sprendimas gali būti ne visiškai atsisakyti Kinijos, o turėti alternatyvų tiekėją kitoje rinkoje.

Kitaip tariant, tiekimo grandinių saugumas nebūtinai reiškia „išeiti iš Kinijos“. Dažnai tai reiškia turėti daugiau nei vieną veikiančią alternatyvą.

Šaltiniai

Reuters, 2026-09-14
Reuters