Miškų įstatymo pataisos: medienos pramonės vertė galėtų mažėti 35–53 mln. eurų – ką tai reiškia verslui?

Lietuvoje svarstomi Miškų įstatymo pakeitimai atskleidžia sudėtingą pasirinkimą tarp didesnės gamtos apsaugos ir medienos sektoriaus ekonominio pajėgumo. Dar 2026 m. balandžio 15 d. Aplinkos ministerijos pristatytu ekspertiniu vertinimu, pakeitimai galėtų sumažinti medienos pramonės sukuriamą pridėtinę vertę 2–3 procentais, arba 35–53 mln. eurų, 2024 metų kainomis. Tai prognozė, o ne jau patirti nuostoliai.

Ką iš tikrųjų rodo skaičiavimai?

Aplinkos ministerijos atstovo Seimo komitete pateiktame vertinime teigta, kad dėl griežtesnės miškų apsaugos rinkai kasmet galėtų būti patiekiama apie 0,7 mln. kubinių metrų mažiau medienos. Nurodytas sumažėjimas – apie 8,6 proc., o tokio žaliavos kiekio vertė vertinta maždaug 46 mln. eurų. Valstybinės miškų urėdijos atstovai taip pat perspėjo apie galimą pajamų sumažėjimą.

Svarbu neperkelti šių skaičių į dabartį kaip įvykusio fakto. Jie buvo parengti svarstant projektą ir priklauso nuo galutinio įstatymo teksto, pereinamųjų laikotarpių bei miškų grupių paskirstymo. Šio straipsnio tema yra reguliavimo rizika ir planavimo scenarijai, o ne naujas lapkričio 2 dienos nuostolio pranešimas.

Kas gali pajusti poveikį pirmiausia?

Jeigu vietinės medienos pasiūla sumažėtų, lentpjūvėms ir medienos apdirbėjams galėtų tekti aktyviau konkuruoti dėl rąstų arba daugiau jų įsigyti užsienyje. Tai gali keisti žaliavos transportavimo sąnaudas, pristatymo terminus ir sutartinius įsipareigojimus baldų gamintojams. Didžiausias jautrumas būtų toms įmonėms, kurių žaliavos sudaro didelę galutinio produkto savikainos dalį.

Kita vertus, gamtos apsaugos priemonės turi ir ekonominę vertę: ekosistemų būklė, rekreacija, biologinė įvairovė bei ilgalaikis miškų atsparumas nėra paprastai išreiškiami vien medienos pardavimo pajamomis. Todėl politikos vertinimas neturėtų apsiriboti vienu pramonės rodikliu.

Kaip įmonėms pasiruošti keliems scenarijams?

Medienos sektoriaus įmonei verta išskirti tris rizikos šaltinius: žaliavos kiekį, kainą ir teisinį leidimų režimą. Kontraktuose gali būti naudinga numatyti alternatyvius tiekėjus ar aiškesnes kainos koregavimo taisykles. Jei įmonė investuoja į naują įrangą, būtina patikrinti, ar skaičiuojamas jos atsipirkimas nepriklauso nuo itin optimistinių vietinės žaliavos srautų.

Hipotetinis pavyzdys: jei įmonės gamybos savikaina 1 mln. eurų per metus, o mediena sudaro 40 proc., jos pabrangimas 10 proc. padidintų išlaidas apie 40 tūkst. eurų, jei kiti veiksniai nesikeistų. Tai ne kainų prognozė, o būdas suprasti jautrumą ir apskaičiuoti rezervą.

Ar atsiranda ir naujų verslo galimybių?

Griežtesni reikalavimai gali skatinti efektyvesnį žaliavos panaudojimą, medienos atliekų perdirbimą, aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą ir miškininkystės paslaugų modernizavimą. Vis dėlto tokios galimybės savaime nekompensuoja visų galimų nuostolių ir nevienodai prieinamos smulkioms bei didelėms įmonėms.

Atskirai svarbios siūlomos kompensavimo priemonės privačių miškų savininkams. Jų sąlygos ir realus pakankamumas priklausys nuo galutinių sprendimų. Skaitytojams verta stebėti Seimo projektų eigą, konsultacijų dokumentus ir atnaujintus ekonominio poveikio skaičiavimus, o ne laikyti ankstesnę prognozę galutiniu rezultatu.

Kaip įvertinti sprendimo poveikį tiekimo grandinei?

Įmonė, perkanti skirtingų rūšių medieną, turėtų atskirai įvertinti, kurioms žaliavoms planuojami ribojimai būtų reikšmingiausi. Universalus teiginys, kad visa mediena pabrangs vienodu procentu, būtų nepagrįstas. Pušies, eglės, beržo ar kitos medienos paklausa skiriasi pagal galutinį gaminį, o eksporto ir importo maršrutai keičia tiekimo kainą. Todėl naudinga sukurti lentelę, kurioje nurodyti pagrindiniai tiekėjai, kritiniai kiekiai ir alternatyvios žaliavos pasirinkimai.

Privačiam miško savininkui klausimas kitoks. Jis turi suprasti, kokiai miškų grupei priskirtas jo sklypas, kokie kirtimų apribojimai galioja jau šiandien ir kurie tik siūlomi. Taip pat svarbu tikrinti, ar teisinis režimas numato kompensaciją už naujus veiklos ribojimus, o jei numato – kokiu būdu ji apskaičiuojama. Investavimo į mišką grąžą veikia ne vien medienos kaina, bet ir priežiūros darbai, kenkėjai, audros bei ilgas turto laikymo horizontas.

Valstybei ir verslo asociacijoms naudingiausia diskutuoti remiantis išmatuojamomis alternatyvomis: kiek ploto saugoma, kokia ekologinė nauda, kiek žaliavos netenkama ir kaip galima sumažinti šalutinį poveikį. Jeigu galutinis įstatymas nuo ankstyvo projekto skirsis, senieji ekonominiai skaičiavimai turės būti atnaujinti. Būtent todėl straipsnio nurodyta 35–53 mln. eurų suma yra tik rizikos vertinimo atskaitos taškas, o ne būsima privaloma išlaidų eilutė.

Ką dar verta įvertinti?

Diskutuojant apie pramonės poveikį taip pat verta atskirti bendrą pridėtinės vertės sumažėjimą nuo konkrečios įmonės pelno nuostolio. Šie rodikliai nėra tapatūs: žaliavos stoka vieną gamintoją gali priversti trumpinti pamainas, o kitą paskatinti pereiti prie aukštesnės vertės gaminių. Miškų politikos tikslas apima ir gamtos apsaugą, todėl patikimas sprendimas turėtų parodyti ne tik pramonės sąnaudas, bet ir ilgalaikę aplinkosauginę naudą. Galutinę pusiausvyrą lems teisės akto detalės ir jų įgyvendinimas.

Šaltiniai: LRT / BNS; NŽT / Aplinkos ministerijos projektų apžvalga.