VILNIUS TECH kuria dronų ir DI sistemą gatvių šviestuvams tikrinti: kokį verslą gali paskatinti išmanus miestas?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantas Laurynas Zalaga kuria sprendimą, pagal kurį dronai fotografuotų gatvių šviestuvus, o dirbtinio intelekto modelis padėtų nustatyti gedimus. Projektas pristatytas spalio 28 d., todėl tai nėra lapkričio 2 d. įdiegta miesto sistema. Vis dėlto jis iliustruoja verslo galimybę: dalį savivaldybių infrastruktūros priežiūros darbų automatizuoti taip, kad gedimai būtų pastebėti greičiau ir mažėtų rankinių apžiūrų poreikis.

Kokią problemą bandoma spręsti?

Pasak universiteto, maždaug pusė Vilniaus savivaldybės teritorijoje esančių šviestuvų neturi valdiklių, kurie automatiškai praneštų apie gedimą. Tokiais atvejais tarnybos apie neveikiantį apšvietimą neretai sužino iš gyventojų. Dėl to gali ilgėti laikas nuo gedimo iki jo pašalinimo. Studento siūloma sistema šią informacijos spragą mėgintų užpildyti naudojant skrydžio maršrutus ir vaizdų analizę.

Numatyta, kad dronas pagal iš anksto suplanuotas koordinates fotografuotų apšvietimo stulpus, o surinkti duomenys būtų perkeliami į debesijos platformą. Ten apmokytas modelis tikrintų, kurie šviestuvai neveikia. Pati koncepcija nėra įrodymas, kad sistema jau veikia savivaldybės mastu ar kad jos tikslumas visomis sąlygomis pakankamas.

Koks galimas ekonominis poveikis?

Priežiūros įmonėms daug kainuoja ne tik remontas, bet ir informacijos apie gedimą gavimas. Jeigu meistrai gali tiksliau žinoti, kur reikia vykti, mažėja nereikalingų patikrinimų. Kita vertus, automatizavimas turi savo kainą: dronai, baterijos, skrydžių leidimai, draudimas, duomenų saugojimas ir programinės įrangos priežiūra. Todėl realų efektyvumą gali įrodyti tik bandymai su faktinėmis sąnaudomis.

Pavyzdžiui, hipotetinis savivaldybės rangovas, per mėnesį atliekantis 200 patikrų, sutaupytų 100 darbo valandų, jei vidutinė patikra sutrumpėtų pusvalandžiu. Tačiau iš šio skaičiaus dar reikėtų atimti dronų operatoriaus darbo ir techninės sistemos išlaidas. Vien laiko sutaupymas nėra visas finansinis rezultatas.

Kokioms įmonėms tai įdomu?

Sprendimas gali būti aktualus dronų integruotojams, kompiuterinės regos kūrėjams, miesto infrastruktūros priežiūros bendrovėms ir debesijos paslaugų teikėjams. Panašus metodas teoriškai galėtų būti pritaikomas ir kitoms apžiūroms – tiltams, elektros tinklams, pramoninių objektų išorės būklei. Tačiau kiekvienai paskirčiai reikėtų atskiro tikslumo, saugos ir teisės reikalavimų vertinimo.

Verslą pradedantiems kūrėjams svarbiausia nenustoti ties technologine demonstracija. Reikia išsiaiškinti, kas būtų pirkėjas, kiek jis dabar išleidžia, kokią atsakomybę prisiimtų sistemos tiekėjas ir ar sudėtinga sujungti naują sprendimą su savivaldybės darbo užduočių sistema.

Ko dar reikia iki komercinio produkto?

Skrydžių virš miesto taisyklės, asmens duomenų apsauga, fotoaparatų veikimas tamsoje ar lietuje bei klaidingų perspėjimų skaičius gali nulemti praktinį projekto likimą. Vienas neteisingai neatpažintas gedimas gali turėti saugumo pasekmių. Todėl žmogaus atliekama patikra, auditavimo žurnalas ir atsarginis darbo procesas galėtų būti būtinos komercinio sprendimo dalys.

Šis atvejis įdomus tuo, kad technologija kuriama pradedant nuo aiškios miesto priežiūros problemos. Investuotojui ar potencialiam partneriui verta stebėti ne tik modelio demonstravimą, bet ir pilotinių bandymų rezultatus, galutinio užsakovo susidomėjimą bei vieno gedimo aptikimo kainą.

Kaip įvertinti technologijos atsipirkimą?

Prieš savivaldybei perkant panašią sistemą reikėtų nustatyti bazinius rodiklius: kiek gedimų per mėnesį registruojama, kiek laiko praeina iki jų aptikimo ir kiek kainuoja vienas patikrinimas. Bandomojo projekto rezultatai turi būti lyginami su tokiomis pačiomis sąlygomis veikiančiu įprastu procesu. Jei dronas aptinka daugiau gedimų, bet sukuria daug klaidingų aliarmų, technikų apkrova gali net padidėti. Todėl vertingas ne vien atpažinimo tikslumas laboratorijoje, o visos darbo grandinės rezultatas.

Kuriant komercinį produktą verta iš anksto nustatyti atsakomybę. Kas užtikrina, kad dronas saugiai skris? Kas patikrins, ar DI teisingai atpažino neveikiantį šviestuvą? Kas saugos vaizdus, kuriuose gali atsitiktinai matytis žmonės ar automobiliai? Atsakymai į šiuos klausimus gali lemti, ar institucija ryšis pirkti paslaugą, net jei technologijos demonstracija atrodo įspūdinga.

Ateityje tokio tipo projektas galėtų tapti duomenų pagrindu planuojamai priežiūrai. Analizuojant pasikartojančius gedimus būtų galima ieškoti vietų, kuriose įrangą apsimoka pakeisti anksčiau. Tačiau tokia prognozinė funkcija reikalautų istorinių duomenų ir papildomų tyrimų. Kol kas svarbu teisingai įvardyti universiteto projektą kaip kuriamą sprendimą, o ne baigtą miesto infrastruktūros reformą.

Ką dar verta įvertinti?

DI produktų kūrėjams verta iš anksto pagalvoti apie viešųjų pirkimų realybę. Savivaldybė paprastai perka ne vien programą, o paslaugą su aiškiais veikimo, saugumo ir aptarnavimo reikalavimais. Todėl technologinę idėją reikėtų paversti patikimu paslaugos aprašymu: kokie duomenys renkami, kiek laiko saugomi, kaip tikrinamos klaidos ir kas nutinka sutrikus ryšiui. Naujienoje minima studento iniciatyva gali būti naudinga kaip tyrimų kryptis, tačiau komercinis pritaikymas priklausys nuo bandymų ir realių užsakovų poreikių.

Šaltiniai: VILNIUS TECH.