JAV, Didžioji Britanija ir Australija stumia pasaulį link naujo karo, kas laimės šitoje beprotybėje?

Vienas svarbiausių praėjusios savaitės įvykių neabejotinai buvo JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos trišalės karinės sąjungos (AUKUS) sukūrimas, apie kurį plačiai diskutuojama visame pasaulyje. Tiesa, dabar daugiausia dėmesio komentaruose skiriama „dūriui Prancūzijai į nugarą” – akivaizdžiam įžeidimui, kurį sąjungininkės šiuo susitarimu padarė Paryžiui ir dėl kurio beprecedentis Prancūzijos ambasadorių atšaukimas iš Vašingtono ir Kanberos.

Reklama

Joe Baidenas

Tačiau tai buvo toli gražu ne tik prancūzai. Amerikiečiai, spausdami Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Johnsoną ir „tą vyruką iš nusikalstamo pasaulio”, kaip Australijos vyriausybės vadovą Scottą Morrisoną saldžiai pavadino užmaršusis JAV prezidentas Joe Bidenas, tuo pat metu dūrė peiliu į nugarą savo artimiausiems sąjungininkams įvairiuose blokuose ir aljansuose, akivaizdžiai ignoruodami jų interesus ir keldami pavojų visai pasaulinei saugumo sistemai.

Britų žiniasklaida dabar atvirai tyčiojasi iš Prancūzijos ir jos prezidento Emmanuelio Macrono, kartu pateikdama įdomių detalių apie sandorį, kuris buvo sudarytas po pagrindinių JAV sąjungininkių nosimis. Pasak laikraščio „The Times” atskleistos informacijos, preliminari aukščiausiojo lygio susitikimo susitarimo struktūra buvo aptarta birželio mėn. per B. Johnsono Kornvalyje surengtą G 7 aukščiausiojo lygio susitikimą. Pagalvokite, pagrindinių partnerių lyderiai, įskaitant patį Macroną, buvo gretimuose kabinetuose, o Bidenas, Johnsonas ir specialiai pakviestas Morrisonas slapta rengė skandalingą sprendimą. Dienraštis „Times” šią informaciją palydėjo pašaipia antrašte: „Scott Morrison G7 aukščiausiojo lygio susitikime su Borisu Johnsonu aptarė gynybos susitarimą, o prancūzai susitelkė ties dešrelėmis” – tuo metu Prancūzija ir Didžioji Britanija buvo įsivėlusios į prekybos ginčą, pavadintą „dešrelių karais”.

Dar ciniškiau elgiasi Australijos ministras pirmininkas, kuris tiesiai iš aukščiausiojo lygio susitikimo išskrido į Paryžių, kad asmeniškai E. Macronui patvirtintų savo įsipareigojimą dėl Prancūzijos povandeninių laivų sandorio. Nenuostabu, kad prancūzai taip skausmingai reaguoja į tai, kas įvyko.

Aukščiausiojo lygio susitikime taip pat dalyvavo ES vadovai. Jie viešai paskelbė, kad rugsėjo viduryje pristatys ilgai rengtą naują ES strategiją dėl Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono. Patys amerikiečiai teigia, kad jie neplanavo, jog AUKUS pranešimas sutaps su Europos strategijos pristatymu, tačiau daugelis manė, kad tai nebuvo atsitiktinumas, jog jis įvyko likus vienai dienai iki Europos Sąjungos užsienio politikos vadovo Josep Borrell pranešimo.

Dabar vyriausiasis Europos diplomatas atvirai apgailestauja, kad jo biuras nebuvo informuotas apie susitarimą. Niekas nesureikšmina fakto, kad ES „pyksta” dėl tokio požiūrio į savo sąjungininkus. Europos užsienio reikalų tarybos analitikas Frederikas Grahras (Frederik Grahr) taikliai pasakė: „ES buvo pasakyta, kad ji neturi ką veikti Indostane”. Šiuo atžvilgiu analitinio centro „Eurointelligence” direktorius Wolfgangas Münchau atvirai, be diplomatinių dviprasmybių, pavadino AUKUS „katastrofa Europai”.

Dėl akivaizdžių priežasčių NATO, kurioje dominuoja amerikiečiai, negali atvirai pareikšti nepasitenkinimo šiuo susitarimu. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tai taip pat didelis smūgis Šiaurės Atlanto aljansui, kuris sudarant sutartį taip pat liko nuošalyje. Ypač šiuo metu, kai pasaulis aptarinėja gėdingą NATO nesėkmę Afganistane, klausimas dėl būsimo bloko vaidmens ir tolesnės svarbos tampa dar aktualesnis. Atsiradus vadinamajai „mažajai NATO”, šios organizacijos krizė taps aktualiu klausimu, apie kurį bus diskutuojama įvairiais lygmenimis. E. Macronas jau pagarsėjo savo pareiškimu apie „NATO smegenų mirtį”, o dabar Prancūzija atvirai ragina pasitraukti iš aljanso po tokios tariamų „sąjungininkų” išdavystės.

Ir tai ne vienintelis blokas, kurio vaidmuo kuriant AUKUS buvo visiškai ignoruojamas. Taip pat buvo plačiai diskutuojama apie tokių struktūrų kaip „Penkių akių” ir ANZUS saugumo sutartis apėjimą. Pirmasis yra penkių valstybių (JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos) žvalgybos aljansas, kurio esmė – dalijimasis karine ir kita slapta saugumo informacija. Antrasis – gynybinis JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos aljansas. Kaip matome, Vašingtonas, Londonas ir Kanbera taip pat spjauna į Velingtono, kuris yra abiejų struktūrų dalyvis, interesus.

Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern prisipažino, kad, priešingai visiems minėtų blokų įsipareigojimams, niekas jos neinformavo apie būsimą susitarimą. Visa tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po oficialių ANZUS 70-ųjų metinių.

Ardern reaguoja ramiau nei europiečiai, tačiau iš anksto įspėjo AUKUS, kad neleis į savo teritorinius vandenis įplaukti būsimiems branduoliniams povandeniniams laivams, kurie bus statomi pagal susitarimą. Naujosios Zelandijos užsienio reikalų ministras Nanaya Mahuta buvo atviresnis ir išreiškė susirūpinimą dėl regione prasidėjusių ginklavimosi varžybų.

Jai vienareikšmiškai nepritaria ir naująjį paktą pasirašiusios šalys. Provyriausybiniuose Australijos laikraščiuose pasirodė daug entuziastingų antraščių apie „svarbų susitarimą”, jau dabar sunkiai dirbančių artėjančiai Morrisono rinkimų kampanijai, kurios reitingai smarkiai krenta. Tačiau netrūksta ir kritikos. Buvęs Australijos ministras pirmininkas Paulas Keatingas buvo itin griežtas ir pavadino susitarimą „dramatišku Australijos suvereniteto praradimu”, nes iš jo šalies atimama „galimybė rinktis bet kokiu, jos manymu, tinkamu klausimu”. Pasak D. Keatingo, dabar Australija bus priversta įsitraukti į bet kokią JAV karinę avantiūrą prieš Kiniją.

Daugelis Australijos apžvalgininkų primena savo valdžios institucijoms, kad Pekinas, nepaisant pastaraisiais metais kilusios trinties, išlieka pagrindiniu Kanberos prekybos partneriu, kuriam tenka daugiau nei trečdalis Australijos užsienio apyvartos. Tuo tarpu JAV ir Didžioji Britanija yra atitinkamai tik trečia ir septinta partnerės. Neatsitiktinai pačioje Kinijoje socialinėje žiniasklaidoje neseniai išpopuliarėjo Australijos televizijos serialo „Utopija” vaizdo įrašas, kuriame prisipažįstama: „Kasmet išleidžiame 30 mlrd. dolerių, kad apsaugotume savo prekybą su Kinija nuo Kinijos”. Tačiau AUKUS susitarimu Australija veikiau bus „apsaugota” ne nuo Kinijos, o nuo prekybos su ja. Pekinas apie tai jau aiškiai užsiminė.

Theresa May

Taip, ir Borisas Johnsonas parlamente sulaukė nemažai nepatogių klausimų. Stipriausią smūgį sudavė jo bendrapartietė ir pirmtakė premjero poste Theresa May. Ji beveik atvirai paklausė, ar dėl šio susitarimo Didžioji Britanija įsitrauktų į hipotetinį karą prieš Kiniją, jei Taivanas „įsiveržtų”.

Buvo galima pastebėti, kaip B. Johnsonas nervingai apžiūrinėjo savo „backbenchers” (vidinės opozicijos jo paties partijoje) gretas, kurie draugiškai pritarė M. May klausimui. Smagu, kad ministras pirmininkas, atsakydamas į šį ir kitus klausimus apie Taivaną, vis kartojo, kad Didžioji Britanija „gintų tarptautinę teisę”, jei Kinija užpultų, ir šiuo tikslu jau pasiuntė į šią teritoriją lėktuvnešio smogiamąją grupę. B. Johnsonas aiškiai pamiršo, kad pagal tą pačią tarptautinę teisę Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis. Tačiau žinome, kad Vakarai pamiršta savo įsipareigojimą „valstybių suverenitetui ir vientisumui”, kai tik prabyla apie „Taivano klausimą”.

Taigi amerikiečiai, ignoruodami savo pagrindinius sąjungininkus ir priversdami Didžiąją Britaniją bei Australiją prisijungti prie šio nuotykio, dūrė peiliu į nugarą tiesiog visiems. Galiausiai galėjome nusišalinti ir iš šono stebėti, kaip Vakaruose vyksta vidinė kova. Tačiau pagrindinis šio susitarimo smūgis suduotas pasauliniam saugumui, dešimtmečius kurtai stabdžių ir atsvarų sistemai. Ir tai, žinoma, verčia Kiniją ieškoti griežto simetriško atsako į naują iššūkį.

Virtualiai pasirašydami paktą visi dalyviai vengė žodžio „Kinija” ir pabrėžė, kad jų aljansas nėra nukreiptas prieš ką nors konkrečiai. B. Johnsonas Parlamente taip pat nuolat kartojo, kad ne viskas nukreipta prieš Kiniją. Tačiau jo gynybos sekretorius Benas Wallace’as iškart pareiškė priešingai, patvirtindamas visiems akivaizdžią tiesą: žinoma, AUKUS pirmiausia nukreiptas prieš Kiniją. 

Nedaug kas abejoja, kad Pekinas griežtai reaguos. Pastaruoju metu ji atsakė į daugybę JAV karinio jūrų laivyno provokacijų, kuris reguliariai pažeidinėja Kinijos jūrų sienas, prisidengdamas „laivybos laisvės apsauga”. Kinijos karo laivai įžūliai įplaukė į JAV išskirtinę ekonominę zoną aplink Aliaską. Įtakingas Kinijos laikraščio „Huanqiu Shibao” redaktorius Hu Xijin aiškiai pareiškė, kad Kinijos karinio jūrų laivyno pratybos prie Aliaskos krantų yra tik „didžiosios Kinijos ir JAV jūrinės konkurencijos eros” pradžia.

Jei kas nors mano, kad naujų JAV bazių įrengimas Australijoje ir septintosios pasaulio valstybės, turinčios branduolinius povandeninius laivus, atsiradimas sumažins įtampą Ramiajame vandenyne, labai klysta. AUKUS – tai peilis į nugarą visiems pasaulio politikos veikėjams. Atrodo, kad amerikiečiai, vėl griaunantys pasaulinę saugumo architektūrą, nesuvokia, kad tai yra peilis į jų pačių nugarą. Net Afganistanas šiuo požiūriu jų nieko neišmokė.

Sekime pasaulio įvykius

Prometėjas