Danijoje išbandoma verslo idėja, kuri gali būti įdomi ir Lietuvos prekybininkams. „Coop Denmark“ savo „Kvickly“ parduotuvėje Rionėje pilotavo „Løsmarked“ modelį – parduotuvės zoną, kur pirkėjai gali patys prisipildyti birius produktus į daugkartinius indus, savo tarą arba popierinius maišelius. Pilotą bendrovė pristato kaip būdą mažinti vienkartines pakuotes ir kartu patikrinti, ar toks modelis gali veikti realiomis prekybos sąlygomis.
Svarbiausia šio eksperimento dalis – ne vien ekologinė žinutė. Danai tikrina labai praktiškus dalykus: ar klientams toks apsipirkimas patogus, kaip veikia higienos procesai, kiek papildomo darbo tai sukuria darbuotojams ir ar modelis turi komercinį potencialą. Būtent šie klausimai svarbiausi kiekvienam verslui, kuris galvoja ne apie gražią idėją, o apie realiai veikiančią sistemą.
Pilotinio projekto metu klientai galėjo rinktis iš daugiau nei dviejų dešimčių sausų maisto produktų. Tarp jų – riešutai, makaronai, ryžiai, kruopos, ankštiniai, užkandžiai ir panašios prekės. Tai logiška pradžia, nes būtent birūs ir ilgo galiojimo produktai geriausiai tinka modeliui, kuriame mažinamas vienkartinės pakuotės poreikis.
Dar vienas svarbus pastebėjimas – tokios sistemos sėkmė priklauso ne tik nuo ekologijos. Projekto metu paaiškėjo, kad pirkėjai tikisi, jog refill produktai bus pigesni nei supakuoti analogai. Kitaip tariant, vien vertybės ar noras būti tvaresniems neužtenka. Jeigu klientas nejaučia aiškios naudos – kainos, lankstumo ar patogumo – toks modelis gali likti nišinis.
Vis dėlto pats pilotas parodė ir teigiamų ženklų. Kai kurios premium kategorijos, pavyzdžiui riešutai, veikė geriau nei baziniai produktai. Taip pat augo pakartotinio naudojimo rodiklis, o dalis klientų, pabandę sistemą vieną kartą, sugrįžo dar kartą. Tai rodo, kad vartotojo įprotis gali formuotis, jei sistema aiški ir nesudėtinga.
Kaip tai pritaikyti Lietuvoje?
Lietuvoje toks modelis pirmiausia galėtų veikti ne didžiuosiuose prekybos centruose, o nišinėse vietose: ekologiškų produktų parduotuvėse, ūkininkų krautuvėlėse, specializuotuose sveiko maisto taškuose ar net knygynų-kavos erdvių tipo vietose, kur žmonės labiau vertina idėją ir patirtį.
Didžiausia paklausa tikėtina būtų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ypač tarp jaunesnių, tvaresniu vartojimu besidominčių pirkėjų. Visgi masiniu mastu tokia idėja Lietuvoje turbūt dar nesuveiktų be aiškios finansinės naudos klientui. Jei prekės būtų bent šiek tiek pigesnės, o sistema paprasta ir švari, nišinė paklausa tikrai galėtų atsirasti.