Verslas

Dekarbonizacija: kokį krūvį ji turės Lietuvos energetikos rinkoje – teigiamą ar neigiamą – sprendžiama jau dabar

Paskelbta

-

Lietuvoje transporto sektorius tebėra svarbus šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis – 2022 m. jis sudarė 46 proc. viso šalies išmetamo anglies dioksido kiekio. Tačiau iki 2030 m. ES siekia 55 proc. sumažinti emisijų kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu. Norėdama įgyvendinti Europos Sąjungos dekarbonizacijos tikslus, Lietuva privalo pradėti turimų atsinaujinančios energetikos išteklių integraciją į transporto sektorių jau šiandien. Kol tai nevyksta, Lietuva užtikrintai linksta link juodžiausio scenarijaus, kai kiekviena pradelsta diena šaliai gali kainuoti 1 mln. eurų apyvartinių taršos leidimų kvotoms.

Reklama

Pirmasis terminas – jau liepą

Iki 2030 m. Lietuva, kaip ir kitos ES narės, turi užtikrinti, kad atsinaujinančioji energija transporto sektoriuje sudarytų ne mažiau kaip 14 procentų. Naujausiais duomenimis, šis rodiklis Lietuvoje dabar siekia 6,1 procento. Ekspertai skaičiuoja, kad 2022 m. buvo suvartota 27,59 TWh naftos pagrindu pagamintų degalų, tad užsibrėžtam 14 proc. tikslui pasiekti reikės bent 3,86 TWh atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Palyginimui, 2023 m. elektros energijos suvartojimas Lietuvoje buvo ~11,72 TWh.

„Atrodytų, kad ES tikslams pasiekti iki 2030-ųjų dar turime gražaus laiko. Tačiau realybė kiek kitokia“, – sako „Green Genius“ Didmeninės prekybos skyriaus vadovas Povilas Emilis Čėsna. Jis atkreipia dėmesį, kad 2023-ųjų pabaigoje peržiūrėta ES Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva, kurios nuostatų perkėlimui į nacionalinę teisę skirta 18 mėnesių. O kai kurioms šioms nuostatoms, susijusioms su atsinaujinančiųjų išteklių energijos leidimų išdavimu, nustatytas trumpesnis terminas – t.y. iki 2024 m. liepos.

„Mano nuomone, nematome pakankamai politikų ir rinkos dalyvių pastangų bei bendradarbiavimo, neturime aiškios strategijos. Tačiau, turint minty direktyvoje numatytą 45 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių kvotą, ir akivaizdžiai senkantį laiką, būtų pats metas pradėti veikti. Antraip kiekviena laukimo diena sukurs naštą būsimam Lietuvos biudžetui“, – pastebi P. E. Čėsna.

Esminis aspektas – gamybos ir vartojimo didinimas

Energetikos ekspertų teigimu, švaresnių ir tvaresnių degalų strategija prasideda nuo visapusiško dabartinių energijos šaltinių, infrastruktūros ir politikos peržiūrėjimo. Be to, akivaizdu, kad norint pasiekti ES tikslus, artėja laikas pradėti naudoti alternatyvius degalus, pavyzdžiui, biometaną ir ekologišką vandenilį. O tam nedelsiant reikia didinti gamybos ir naudojimo pajėgumus. „Lietuvai reikia padidinti atsinaujinančiosios energijos pajėgumus mažiausiai keliais gigavatais ir tam reikalingos didelės investicijos, inovacijos ir pažangus reguliacinis mechanizmas“, – vardina P. E. Čėsna ir priduria, kad ne mažiaus svarbus yra žaliųjų degalų vartojimo skatinimas tam, kad nauja rinka būtų sukurta remiantis tiek pasiūlos, tiek paklausos suformavimu.

Ekonominis efektyvumas lems dekarbonizacijos sėkmę

Lietuva žalio vandenilio gamybos srityje susiduria su tarptautine konkurencija, ypač iš „saulės juostos” regionų, tokių kaip Marokas ir Egiptas. Šios šalys dėl gausių atsinaujinančių išteklių turi mažesnės žaliojo vandenilio gamybos ir mažesnės jo svertinės elektros kainos privalumą (angl. Levelised cost of Hydrogen – LCOH), o tai kelia tiesioginę grėsmę Europos užmojams žaliosios energijos rinkoje. „Šie faktoriai daro didelę įtaką vandenilio gamybos ekonominiam gyvybingumui ir konkurencingumui. Nors Europa gali pasigirti technologine pažanga elektrolizės technologijų srityje, vis dar išlieka iššūkis ją paversti ekonomiškai efektyvia vandenilio gamyba“,– pastebi P.E. Čėsna. Pasak jo, norėdama išlaikyti konkurencingumą, Lietuva turi sutelkti dėmesį į rinkos paklausos kūrimą, projektų finansavimą ir išnaudoti savo idealią geografinę padėtį dideliam vėjo potencialui, kuris užtikrintų konkurencingas sąlygas vandeniliui gaminti.

Toks požiūris, pasak eksperto, ne tik padėtų atsverti „saulės juostos” šalių ekonominius pranašumus, bet ir įtvirtintų Lietuvą kaip pagrindinę Europos žaliojo vandenilio rinkos dalyvę. „Reikia nepamiršti ir išvestinių vandenilio produktų, tokių kaip žaliasis metanolis ir žaliasis metanas, kurie dekarbonizacijos procese taps reikšmingi ilguoju laikotarpiu, – sako P.E. Čėsna. – Tad vandenilio rinkos kūrimas dabar būtų tvirtas pagrindas ateityje žalinti transporto sektorių.“

Populiariausia

Exit mobile version