Kai 2010 metais pasirodė filmas The Social Network, daug kas tikėjosi istorijos apie genialų programuotoją, sukūrusį „Facebook“. Bet vietoj to žiūrovai gavo visai ką kita – filmą apie ambicijas, vienišumą ir kainą, kurią tenka sumokėti už sėkmę.
Reklama
Šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, „The Social Network“ skamba dar aktualesnė tema nei tuomet. Mes vis dar gyvename pasaulyje, kuriame sėkmė vertinama pagal sekėjų skaičių, įmonės vertę ar greitį, kuriuo kyli aukštyn. Bet filme paslėpta žinutė primena: kai per daug nori būti viršuje, gali likti visai vienas.
Tai labai žmogiška, nes daugelis mūsų, pradedant verslą ar siekiant karjeros, iš tiesų darome tą patį: norime būti matomi, įvertinti, išgirsti. Tačiau filme ši motyvacija pamažu virsta apsėdimu – kai pergalė tampa svarbesnė už santykius, o sėkmė praranda prasmę.
Draugystės ir pasitikėjimo griūtis
Viena stipriausių filmo linijų – tai Zuckerbergo santykiai su Eduardo Saverinu, pirmuoju „Facebook“ investuotoju ir draugu. Iš pradžių jie abu tiki tuo pačiu tikslu – sukurti kažką naujo, įdomaus, naudingo. Bet kuo didesnė tampa „Facebook“ sėkmė, tuo labiau Markas užsidaro savo pasaulyje.
Ši scena, kur Eduardo sužino, kad jo akcijos buvo beveik bevertės, tampa emociniu lūžio tašku. Tai akimirka, kai supranti – sėkmė gali kainuoti tau ne tik laiką ar miegą, bet ir žmones, kurie buvo šalia nuo pat pradžių.
Verslo pasaulyje tai pasitaiko dažnai. Augant įmonei ar karjerai, atsiranda pagunda rinktis pelną vietoj pasitikėjimo. Bet kaip parodė Zuckerbergas – kai prarandi žmones, kurie tikėjo tavimi, prarandi dalį savęs.
Reklama
Vienišumo pusė: kai pasaulis tavo rankose, bet šalia nieko nėra
Režisierius Davidas Fincheris ir scenaristas Aaronas Sorkinas meistriškai perteikė, ką reiškia būti genijumi, kuris niekam nepriklauso. Markas, apsuptas žmonių, vis tiek atrodo be galo vienišas.
Paskutinėje filmo scenoje, kai jis sėdi vienas ir spaudžia „Add Friend“ buvusiai merginai, supranti: viskas, ką jis sukūrė, – socialinis tinklas – negali užpildyti to, ko jam labiausiai trūksta.
Ši scena tapo viena garsiausių kino istorijoje ne todėl, kad parodė „Facebook“ gimimą, o todėl, kad parodė žmogaus praradimą. Tai tylus klausimas, kurį filmas užduoda kiekvienam iš mūsų: ar verta pasiekti viršūnę, jei ten niekas nelaukia?
Ambicijos ir kontrolės kaina
Zuckerbergas filme vaizduojamas kaip žmogus, kuris viską nori kontroliuoti – nuo svetainės kodo iki žmonių aplink jį. Bet kuo daugiau jis kontroliuoja, tuo mažiau lieka žmogiškumo. Tai tamsi pusė, kurią dažnai matome realiame versle: kuo didesnė valdžia, tuo mažesnė empatija.
Filme šis kontrastas atskleidžiamas per tylą – be didelių žodžių, be melodramos. Tu matai žmogų, kuris viską pasiekė, bet negali pasakyti, kodėl vis dar nelaimingas.
Ir tai ne tik apie Zuckerbergą. Tai apie daugelį žmonių, kurie pasiekę sėkmę, pradeda jausti tuštumą. Sėkmė gali būti spąstai – kuo daugiau jos sieki, tuo daugiau ji reikalauja.
Pamoka: Nepamiršk, kas tu esi
„The Social Network“ nėra filmas apie „Facebook“. Tai filmas apie žmogų, kuris prarado save, kurdamas pasaulį, jungiantį milijardus kitų.
Pagrindinė pamoka paprasta, bet gili:
Nepakanka sukurti kažką didelio – svarbiausia neprarasti, kas tu esi, kol tai darai.
Ši mintis aktuali ne tik verslininkams, bet ir kiekvienam, kuris kažko siekia. Sėkmė be vertybių, be žmogiškumo – tarsi programa be sielos. Ji gali veikti, bet ji negyva.
Kodėl šis filmas svarbus šiandien
Šiandien, kai visi kalba apie startuolius, dirbtinį intelektą ir milijardinius verslus, „The Social Network“ tampa veidrodžiu mūsų laikams. Jis parodo, kad technologijos gali sujungti pasaulį, bet taip pat gali padidinti atstumą tarp žmonių.
Markas Zuckerbergas realiame gyvenime tapo viena įtakingiausių figūrų planetoje. Bet net ir dabar, kai kalbama apie „Meta“, „Threads“ ar „metavisatą“, žmonės vis dar prisimena ne tik jo pasiekimus – bet ir klausimą, kurį iškėlė filmas: Ar galima turėti viską ir likti žmogumi?
Išvada: Sėkmė visada turi kainą
„The Social Network“ primena, kad sėkmė – ne tik laimėjimai, bet ir netektys. Galbūt didžiausia šio filmo stiprybė yra ta, kad jis nepateikia atsakymo, tik parodo kelią. Žiūrint jį, kiekvienas atpažįsta save – tą, kuris nori būti matomas, įvertintas, mylimas. Norisi lengvai praplėsti akiratį ir pažinčių ratą, bet neaišku, kur ir kaip?
Ir kai kitą kartą sieksi savo tikslo, prisimink Zuckerbergą prie ekrano – vieną, pavargusį, bet vis dar ieškantį „patinka“. Sėkmė graži, kol neprarandi savęs. Social marketingas