Dietistė pataria, kaip pasirinkti tinkamiausią duoną

Kasmet Europos gyventojai suvartoja virš 30 mln. kg duonos ir jos gaminių. Šių kepinių vartojimas yra gana stabilus – kiekis kinta nežymiai, tačiau keičiasi kepinių skoniai ir maistinės savybės. Tuo tarpu mitybos specialistai pataria ne tik atsižvelgti į duonos sudėtį, bet ir suvalgomą jos kiekį.

Pasak dietistės Gabrielės Štulaitės, maisto pasirinkimo piramidėje duona yra pirmajame lygmenyje kartu su kitais grūdiniais produktais, tačiau tai nereiškia, kad duona turėtų sudaryti didžiąją dalį mūsų raciono.

„Žmogus su maistu kiekvieną dieną turi gauti įvairių maistinių medžiagų – nei vienas maisto produktas jų visų neturi, todėl reikia vartoti kuo įvairesnį maistą. Pagrindinių dienos valgymų – pusryčių, pietų ir vakarienės – metu ketvirtadalį lėkštės turėtų užimti pilno grūdo produktai. Duona būtų tinkamas pasirinkimas šiai lėkštės daliai užpildyti, tačiau vis dėlto per dieną nereikėtų viršyti vienos standartinio dydžio duonos riekės“, – pasakoja G. Štulaitė.

Dėl šios priežasties duoną tenka rinktis atsakingai – įvertinti ne tik patinkantį skonį, bet ir teikiamą maistinę vertę. Pasak pašnekovės, itin svarbu atkreipti dėmesį į keletą kriterijų.

„100 gramų duonos turėtų būti ne daugiau kaip 7 g riebalų ir 5 g cukraus. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į skaidulinių medžiagų kiekį – kuo jų daugiau, tuo duona yra vertingesnė mūsų žarnynui bei imuninei sistemai, ilgiau teikia sotumo jausmą. Dėl šios priežasties suaugusiam žmogui rekomenduojama per parą su maistu gauti bent 25-35 g skaidulinių medžiagų. Taip pat svarbi ir duonos sudėtis – ji turėtų būti be sintetinių priedų“, – pabrėžia dietistė.

Paneigė mitą, kad juoda duona yra sveikesnė

Nors portalo „Statistica“ duomenimis, duonos populiarumas po truputį mažėja – 2021 m. Europoje suvartota 7 proc. mažiau duonos nei prieš dešimtmetį – duona išlieka vienu pagrindinių kasdienio vartojimo maisto produktų.

„Keičiasi ne duonos vartojimas, o jos kepalo dydis bei pasirinkimas. Pavyzdžiui, jei anksčiau būdavo įprasta kepti didelius, kelis kilogramus sveriančius duonos kepalus, šiuo metu pirkėjams siūlomos gerokai mažesnės pakuotės po 300-400 g. Tam įtakos turėjo pasikeitę vartojimo įpročiai – gyventojai kur kas dažniau apsiperka, todėl nebeliko būtinybės apsirūpinti duona ilgesniam laikui. Be to, prisideda ir tai, jog mažėja namų ūkiai“, – sako „Mantinga“ naujų produktų vystymo vadovė Ramunė Puzinienė, šioje srityje jau dirbanti daugiau nei 20 metų.

Kokia duona sveikesnė ir vertingesnė mitybai – nėra vienareikšmio atsakymo. Tai priklauso ir nuo duonos sudėties – riebalų, cukrų, druskos bei skaidulinių medžiagų kiekio, teigia dietistė G. Štulaitė.

„Tarp vartotojų yra įsitikinimas, kad juoda duona yra sveikesnė ir vertingesnė mūsų mitybai nei kitų rūšių duona, bet taip užtikrintai teigti negalime – dabar yra atsiradę daug duonos rūšių, kurios irgi gali būti naudingos mitybai. Gamintojai, kepdami tiek šviesią, tiek tamsią duoną, įdeda įvairių priedų, tokių kaip daržovės, sėklos, grūdai, sėlenos, taip pat naudoja dalį pilno grūdo miltų. Todėl ir šviesi duona gali būti naudinga“, – pastebi ji.

Atranda naujus skonius

Pasak R. Puzinienės, Lietuvos gyventojai noriai išbando naujus duonos gaminius – su speltų miltais, daržovių ar vaisių gabaliukais, taip pat kitų šalių virtuvių receptus.

„Pastebime, kad vartotojai yra labiau linkę skaityti maisto produktų etiketes ir rinktis kuo natūralesniais ingredientais, skoniu bei spalva pasižyminčius duonos gaminius. Vartotojai tampa ne tik išrankesni, bet ir labiau reiklūs duonos kokybei – itin aktualūs tampa rankų darbo duonos gaminiai, pasižymintys patrauklia išvaizda ir sudėtimi. Dėl šios priežasties parduotuvių lentynose galima rasti duonos ir be pridėtinio cukraus ar E priedų“, – sako pašnekovė.

Senosios duonos kepimo tradicijos puikiai dera ir su moderniomis technologijomis – pavyzdžiui, iki 36 val. natūralaus raugo fermentuojama duona pasižymi porėtu minkštimu, o ją kepant akmens krosnyje išgaunama ypatingai traški plutelė.

„Mažai kas žino, kad miltai duonai iki šiol gali būti malami akmens girnomis – tokio, vadinamo šaltojo, malimo miltuose išlieka daugiau organizmui reikalingų mikroelementų bei ląstelienos“, – sako R. Puzinienė.