1990-ųjų viduryje „Apple“ buvo praktiškai pati savęs parodija. Kadaise drąsi, maištinga ir inovatyvi bendrovė virto chaotišku milžinu, kuris leido pinigus greičiau, nei sugebėjo juos uždirbti. Produktų buvo tiek daug, kad net darbuotojai ne visada suprato, kurie dar gyvi, o kurie jau palaidoti. Akcijos krito, rinkos dalis tirpo, o vadovybei nebuvo aišku, iš kurios skylės pirmiausia traukti vandenį.
Reklama
Todėl 1997-ųjų vasarą priimtas sprendimas atrodė šiek tiek desperatiškas: sugrąžinti Steve’ą Jobsą, žmogų, kurį įmonė pati išmetė prieš 12 metų. Šį syki jis negrįžo kaip „išganytojas“ (nors dabar taip vaizduojama), o labiau kaip paskutinė galimybė suprasti, kas čia išvis vyksta. Net valdyba tada nebuvo tikra, ar jis sutvarkys bėdas, ar tik pridarys naujų.
Bet vos per pirmas 90 dienų įvyko posūkis, kurio šiandien niekas nebepaneigs.
Sugrįžimas, kuris neatrodė herojinis
Kai Jobsas pirmą kartą įžengė į „Apple“ kampusą po daugiau nei dešimtmečio, atmosfera buvo keista. Maždaug kaip sugrįžti į namus, iš kurių buvai išmestas, ir rasti ten dar didesnę netvarką nei prieš išeinant. Jis matė nesuskaičiuojamus produktų variantus, konkuruojančias vidines komandas, vadovus, kurie negalėjo sutarti dėl to, kas turi spręsti kokius klausimus. Žmonės dirbo sunkiai, bet krypties neegzistavo.
Vienas tuometinių darbuotojų yra sakęs: „Mes dirbome lyg didelė grupė žmonių, kurie neperskaito instrukcijos iki galo.“
Jobsui nereikėjo daug laiko suprasti, kad „Apple“ problema ne technologinė — ji vadybinė. Bendrovė buvo užstrigusi tarp per didelio noro būti viskuo visiems ir visiško nesugebėjimo pasakyti „ne“.
Viena iš nuolat mėgstamų verslo legendų — kad Jobsas per pirmą savaitę „visus atleido“. Tai netiesa. Bet jis tikrai padarė vieną skausmingą, labai žmogiškai atrodantį dalyką: sustabdė beveik visus nebaigtus produktų projektus. Ne dėl pykčio ar egocentrizmo — tiesiog niekas nebegalėjo paaiškinti, kam jie skirti ir kodėl reikalingi. „Apple“ tuomet turėjo daugiau nei keturias dešimtis kompiuterių modelių. Vieni skirtu „namams“, kiti „švietimui“, dar kiti „kūrybininkams“, „verslui“, „vidutiniam verslui“, „biudžetiniam verslui“ ir taip toliau iki begalybės.
Reklama
Jobsas visiems pasakė: „Mes nepajėgūs statyti namo, jeigu kas antras žmogus stato savo garažą.“
Jis sumažino produktų liniją iki keturių. Taip, keturių. Tai buvo brutalus sprendimas, bet būtent dėl tokio aiškumo vėlesnė „Apple“ tapo tuo, kuo tapo.
Antroji savaitė: žmogiškas, o ne korporacinis tonas
Jeigu šiandien atsiversite bet kurį Jobsą nušviečiantį straipsnį, jame bus daug apie „genijų“, „viziją“, „perfekcionizmą“. Bet realybėje 1997-aisiais jis neatrodė nei genialus, nei dieviškas vadovas. Jis elgėsi labiau kaip žmogus, kuriam jau labai seniai blogai sekasi žiūrėti, kaip mėgstama įmonė važiuoja nuo kalno. Jis kalbėjosi su komandomis, klausinėjo, ginčijosi, kartais net per garsiai. Ir viskas tam, kad suprastų — ne kur dėti logotipą ar kokios spalvos turi būti mygtukas, o kas iš tikro skauda.
Viena programavimo komanda prisimena, kad Jobsas į jų biurą atėjo be jokios pompastikos, atsisėdo ant stalo krašto ir tiesiog paklausė: „Ką jūs bandote padaryti? Pasakykite taip, kad suprasčiau be prezentacijos.“
Tai nėra legenda. Tai jo darbo būdas — atimti visą perteklinę terminologiją ir palikti esmę. Tą, kurią galėtų suprasti ne technologijų vadovas, o paprastas žmogus.
Trečioji savaitė: keistas, bet kritiškai svarbus susitarimas su „Microsoft“
Tai vienas tų epizodų, kurį šiandien retai kas noriai primena — ypač „Apple“ fanai. Bet jis buvo lemiamas. 1997-ųjų rugpjūtį Jobsas išėjo į sceną „Macworld“ renginyje ir pranešė, kad „Microsoft“ investuoja 150 mln. dolerių į „Apple“. Salėje buvę žmonės buvo ties širdies smūgio riba — įtampa buvo tokia, kaip jeigu mėgintum sutaikyti dvi šeimas po ilgų metų barnio. Bet Jobsas tai matė paprastai: „Apple“ tuo metu neturėjo pinigų tęsti ilgų karų. Bendrovė negalėjo užsispirti, jeigu norėjo išgyventi.
Jis vėliau yra pasakęs: „Jeigu norime laimėti, turime paleisti dalį praeities.“
Tai nėra herojiška citata, bet labai žmogiška — žmogaus, kuris žino, kad kartais ego reikia pastumti į šoną, kad išgelbėtum pačią įmonę.
Ketvirtoji savaitė: grąžinti dėmesį tam, kas iš tiesų svarbu
Jis pareikalavo, kad kiekvienas projektas būtų vertinamas pagal vieną labai primityvų klausimą: „Jeigu aš būčiau vartotojas, ar man šis dalykas būtų rūpęs?“
Tai paprastas klausimas, bet kai jį taikai technologijų įmonei, kuri buvo įpratusi viską aiškinti procesais, grafikais ir departamentais, jis veikia beveik kaip šaltas dušas.
Kas nutiko po tų 90 dienų?
Realybė nebuvo akimirksnė pasaka. Po keturių pirmųjų Jobs’o mėnesių „Apple“ vis dar nešė nuostolius, vis dar neturėjo idealaus portfelio, vis dar nežinojo, kokia kryptimi keliaus toliau. Tačiau buvo du esminiai pokyčiai, kurių niekas nebegalėjo ignoruoti. „Telia“ skelbia kada bus galima įsigyti „iPhone 15“ Lietuvoje
Pirma — įmonė pagaliau turėjo kryptį. Ne tobulo plano, ne strateginio dokumento su 30 skaidrių, o paprastą idėją, kurią suprato visi: mažiau, bet geriau.
Antra — darbuotojai pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad kažkas tikrai vairuoja laivą. Ne šiaip vairuoja, o mato pasaulį taip, kaip jo nematė daug metų.
Po metų „Apple“ pristatė pirmąjį „iMac“, kuris pagaliau sustabdė kritimą. Po kelerių — „iPod“. Vėliau — „iPhone“. Bet visa tai nebūtų įvykę be to pradinio, žemiško ir niekuo neherojiško 90 dienų laikotarpio, kai buvo tvarkomas chaosas ir daromos labai paprastos, kartais skausmingos, bet būtinos korekcijos.
Ko ši istorija moko šiandienos verslą?
Jobs’o sugrįžimo istorija yra viena iš nedaugelio technologijų pasaulyje, kur sėkmė atsirado ne dėl genialios idėjos, o dėl griežto, žemiško ir labai žmogiško tvarkymo darbo.
Ji primena kelis paprastus dalykus:
Kartais problema nėra produktas — problema yra kryptis.
Darbuotojai nebijo tiesos. Jie bijo nežinomybės.
Mažinimas nėra silpnumo ženklas. Dažniausiai tai vienintelis būdas išgyventi.
Vizija nėra PowerPoint. Vizija yra gebėjimas pasakyti: „Šitas mums reikia, o šito — ne.“
Be didelių žodžių, be mitų apie genijų, be kvapą gniaužiančių skaidrių.
Kartais įmonę išgelbsti ne stebuklas. O žmogus, kuris pagaliau išdrįsta pažvelgti į netvarką ir pasakyti: „Gerai, pradėkime nuo pradžių.“ Naujos taisyklės darbo rinkoje