Ateities kuras ir galimybės Lietuvos ekonomikai

Ingridos Lašinskienės, Žaliųjų finansų instituto ekspertės, komentaras

Reklama

Hormūzo sąsiaurio kuro krizė jau kurį laiką primena – priklausomybė nuo iškastinio kuro yra ne tik klimato, bet ir geopolitinis iššūkis. Alternatyvūs energijos šaltiniai tampa išeitimi apsisaugoti nuo naftos kainų šoko, išvengti tiekimo grandinių sutrikimų. Ir čia randasi vietos formuotis visiškai naujai kuro rinkai – greta elektros vis svarbesnį vaidmenį atliks žaliasis vandenilis, biometanas, pažangieji biodegalai (iš atliekų ar pramonės šalutinių produktų gaminamas kuras) ir sintetiniai degalai (elektrolizės būdu pagamintas vandenilis, ar iš surinkto CO2 gaminamas e-amoniakas, e-metanolis, e-žibalas ar e-dyzelinas – e-fuels).

Lietuvai tai nėra tik klimato politikos klausimas. Tai – galimybė ekonomikai: kurti naujas pramonės šakas, pritraukti investicijų ir stiprinti šalies konkurencingumą.

Vieno universalaus sprendimo nebus

Nors lengvųjų automobilių segmente elektromobiliai tampa dominuojančia alternatyva, kitose srityse situacija gerokai sudėtingesnė. Sunkusis transportas, aviacija, laivyba ir dalis pramonės procesų reikalauja milžiniško egergijos kiekio, todėl elektrifikacija čia ne visada yra ekonomiškai ar technologiškai pagrįsta.

Todėl ateities energetikos sistema bus paremta kelių technologijų deriniu.

Biometanas gali tapti vienu efektyviausių sprendimų sunkiajam transportui ir viešajam transportui. Žaliasis vandenilis – plieno, chemijos pramonei, laivybai ar kai kuriems transporto segmentams. Sintetiniai degalai, tikėtina, išliks viena svarbiausių alternatyvų aviacijai, kur artimiausiais dešimtmečiais visiškai atsisakyti skystojo kuro bus itin sudėtinga.

Kitaip tariant, ateitis priklausys ne vienam kurui, o visai naujai energetikos ekosistemai.

Yra daugiau galimybių, nei atrodo

Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie tai, kokius degalus Lietuva pirks ateityje. Tačiau ne mažiau svarbus klausimas – kokius degalus galėtume gaminti patys.

Lietuva turi stiprų žemės ūkio sektorių, didelius biologinių atliekų srautus ir išplėtotą dujų infrastruktūrą. Tai sudaro palankias prielaidas biometano gamybai, kuri kartu spręstų atliekų tvarkymo, energetinės nepriklausomybės ir emisijų mažinimo uždavinius. Lietuvoje jau veikia 14 biometano jėgainių, o gamyba, lyginant su pernai, 2026 m. išaugo beveik tris kartus. Biometanas gali tapti ne tik žaliuoju kuru, bet ir nauju pajamų šaltiniu ūkininkams bei regionų ekonomikai.

Ne mažiau perspektyvi kryptis – žaliasis vandenilis. Nors šiandien jo gamyba dar išlieka brangi, technologijoms tobulėjant ir pingant atsinaujinančiai elektros energijai, jis gali tapti vienu svarbiausių pramonės dekarbonizacijos sprendimų. Klaipėdos uoste 2026 m. atidaryta pirmoji Lietuvoje žaliojo vandenilio gamybos ir pildymo stotis, aptarnausiantis tiek sausumos transportą, tiek laivus. Tuo tarpu Vilniuje jau ruošiamasi statyti žaliojo vandenilio gamyklą viešojo transporto reikmėms.

Lietuva taip pat turi galimybę plėtoti pažangiųjų biodegalų gamybą iš atliekų ir šalutinių produktų. Tai leistų kurti didesnę pridėtinę vertę vietoje, mažinti importuojamo iškastinio kuro poreikį ir taikyti žiedinės ekonomikos principus.

Naujų degalų era – pirmiausia investicijų istorija

Nauji degalai neatsiras vien dėl technologinės pažangos, plėtrą lems investicijos.

Reikės statyti biometano gamyklas, elektrolizerius vandenilio gamybai, kuro papildymo infrastruktūrą, modernizuoti transporto sistemas ir sukurti naujas tiekimo grandines. Tai reiškia milijardines investicijas visoje Europoje.

Tad vis svarbesė tampa viešojo ir privataus kapitalo sinergija. Ankstyvosios stadijos projektai dažnai susiduria su didele technologine ir rinkos rizika, todėl vien komercinio finansavimo nepakanka. ES ir nacionalinės plėtros institucijos, kuriančios žaliojo finansavimo priemones, tampa svarbiu katalizatoriumi, leidžiančiu pritraukti privatų kapitalą ten, kur rinka dar nėra pakankamai subrendusi.

Atliekos – vertinga pamatas, bet ar Lietuva pasirengusi?

Naujų degalų plėtra glaudžiai susijusi su žiedine ekonomika. Biometanas gaminamas iš organinių atliekų, pažangieji biodegalai – iš atliekinių žaliavų, o sintetinių degalų gamyboje gali būti panaudotas surinktas anglies dioksidas kartu su žaliuoju vandeniliu.

Tai reiškia, kad atliekos tampa ne problema, o vertingu ištekliumi. Toks požiūris leidžia vienu metu mažinti emisijas, efektyviau naudoti išteklius ir kurti naujus verslo modelius. Technologiniu požiūriu Lietuvoje jau formuojasi palanki aplinka: šalyje sparčiai auga atsinaujinančios energetikos pajėgumai, vystoma biometano gamyba, daugėja iniciatyvų žaliojo vandenilio srityje.

Tačiau didžiausias iššūkis šiandien yra ne technologijos.

Svarbiausia yra sukurti aiškią investicinę aplinką, ilgalaikę reguliacinę kryptį ir finansavimo mechanizmus, kurie leistų naujiems projektams iš pilotinių iniciatyvų pasiekti komercinį mastą.

Lietuvoje naujų degalų era turėtų būti vertinama ne tik kaip klimato politikos tikslas. Tai – galimybė stiprinti energetinį saugumą, kurti aukštos pridėtinės vertės pramonę, pritraukti kapitalą ir užsitikrinti konkurencinį pranašumą žaliosios transformacijos kontekste.

Valstybės konkurencingumą ateityje lems ne tai, kuri šalis pirmoji pradės naudoti naujus degalus, o kuri pirmoji sukurs jų gamybos, inovacijų ir investicijų ekosistemą.