Kiekvienas iš mūsų turi tą pačią paros dalį — 24 valandas. Bet kodėl vienų žmonių valanda verta kelių eurų, kitų — kelių dešimčių, o dar kitų — kelių šimtų?
Reklama
Čia kalba ne tik apie atlyginimą. Klausimas daug gilesnis: kiek tavo laikas vertas tau pačiam ir kiek leidžiame kitiems jį įkainoti?
Ši tema dažnai nuskamba kaip motyvacinė, bet iš tikrųjų ji yra labai praktiška. Laikas — vienintelis dalykas, kurio negalima susigrąžinti. Ir vis dėlto būtent jį dažniausiai išdaliname be jokio skaičiavimo. Todėl šiandien — žvilgsnis į tai, kaip realiai įvertinti savo laiką ir kodėl tai keičia ne tik finansus, bet ir gyvenimo kokybę.
Laikas, kuris „nieko nekainuoja“, yra pats brangiausias
Jei žmogui pasakytum: „Mokėsiu tau 5 eurus už valandą“, — dauguma pasijustų nuvertinti. Bet tie patys žmonės kasdien atiduoda savo laiką už… nieką. Tiesiog iš inercijos.
– 40 minučių socialiniuose tinkluose „kol verda kava“. – 30 minučių ginčui, kurio net neprisimins po valandos. – kelionės, kurias galima optimizuoti, bet niekada nebuvo apie tai pagalvota. – darbai, kuriuos galėtų atlikti kitas žmogus už nedidelę kainą, bet vis tiek daro patys.
Kai laikas atrodo „nemokamas“, jis tampa pigesnis už viską.
Ekonomistas Danas Ariely yra pasakęs paprastą, bet taiklų sakinį: „Žmonės labiau saugo pinigus nei laiką, nors pinigų gali uždirbti vėl.“
Tai, kas iš tikro kainuoja brangiausiai, dažniausiai kainuoja tyliai.
Kaip iš tikrųjų apskaičiuoti savo valandos vertę
Dauguma žmonių vertina savo laiką pagal darbo užmokestį. Bet tai tik dalis tiesos. Valandos vertė nėra tai, ką tau moka kiti — tai, kiek tau kainuoja ją atiduoti.
Reklama
Yra paprastas būdas tai suprasti.
Tarkime, žmogus gauna 1600 eurų į rankas. Gerai skamba, bet jeigu:
į darbą ir iš jo keliauja 1,5 val. per dieną
dirba 1–2 val. viršvalandžių, nes „taip reikia“
savaitgaliais mintimis vis tiek grįžta prie darbo
Jo reali darbo savaitė tampa ne 40 valandų, o 55–60. Tikroji „valandos kaina“ krenta iki maždaug 7–9 eurų.
Ir tai dar be emocinių kaštų.
Todėl klausimas „kiek man moka?“ nėra svarbus. Svarbus — kiek man kainuoja ši valanda mano gyvenimo?
Skaičiavimas, kurį turėtų atlikti kiekvienas
Yra labai praktiškas metodas, kurį naudoja daug profesionalų.
1. Suskaičiuok, kiek valandų iš tikrųjų atiduodi darbui per savaitę. Įskaičiuojant viską: keliones, pasiruošimą, viršvalandžius, stresą.
2. Padalink savo realias pajamas iš realaus valandų skaičiaus.
3. Pažiūrėk į rezultatą be emocijų.
Daugeliui tai būna šokas — jų laikas vertas mažiau, nei jie manė. Bet šis skaičius nėra nuosprendis. Tai atspirties taškas.
Kiek tavo laikas turėtų būti vertas?
Daug geriau kelti klausimą kitaip: Kiek norėčiau, kad mano laikas būtų vertas?
Tarkime, žmogui reikia 2400 eurų per mėnesį oriam gyvenimui: būsto, maisto, santaupų, laisvalaikio, sveikatos.
Tai nebūtinai reiškia mesti darbą. Dažniausiai tai reiškia pradėti kelti savo vertę po truputį.
Kodėl Lietuvoje žmonės dažnai nuvertina savo valandą?
Tai kultūrinis klausimas. Daug kas užaugo su mintimi, kad „daug dirbti“ yra gerai savaime. Dažnai niekas nežadėjo, kad dirbti turi būti ne tik sunku, bet ir protinga.
Todėl čia paplitę keli įpročiai:
viską daryti patiems, net jei tai neefektyvu;
jausti kaltę deleguojant;
bijoti paprašyti didesnės algos;
likti darbe ilgiau, nes „taip reikia“;
manyti, kad gerai uždirba tik „nepaprasti žmonės“, o ne paprasti darbuotojai.
Bet tai požiūris, kuris jau keičiasi. Vis daugiau jaunų žmonių kalba apie balansą, lankstumą, darbo kokybę, sveikatą. Ir tai tiesiogiai kelia jų laiko vertę.
Ką reiškia per pigiai vertinti savo laiką
Kai laikas pigus, gyvenimas tampa brangus. Žmogus gali galvoti, kad taupo, bet realybėje:
Žmonės, kurie vertina savo laiką, gyvena kitaip. Jie nebėga visur, jie renkasi. Nebijo pasakyti „ne“. Nebebijo keisti krypties. Nebebijo ieškoti geresnių galimybių.
Jie supranta vieną dalyką: pinigai ateina ir išeina. Laikas — tik išeina.
Išvada: pradėk skaičiuoti ne tik pinigus, bet ir gyvenimo valandas