Lietuva priėmė DI priežiūros įstatymą: ką iki gruodžio turėtų įvertinti įmonės?

Seimas lapkričio 5 dieną priėmė įstatymą, nustatantį, kaip Lietuvoje bus įgyvendinamas Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto aktas. Nacionalinė priežiūros tvarka įsigalios gruodžio 1-ąją. Verslui tai svarbus signalas, kad DI projektų vertinimas nuo technologinių galimybių pereina ir prie atsakomybės, saugumo bei teisinės atitikties.

Kaip keičiasi DI priežiūra Lietuvoje?

Ekonomikos ir inovacijų ministerija paskelbė, kad naujasis įstatymas paskirsto valstybės institucijų pareigas, nustato bendradarbiavimo principus ir sukuria pagrindą DI sprendimų priežiūrai. Ministerija koordinuos ES DI akto įgyvendinimą, Inovacijų agentūrai pavesta kurti reguliacinę DI smėliadėžę, o Valstybės skaitmeninių sprendimų agentūra prisidės metodine pagalba viešajam sektoriui. Ryšių reguliavimo tarnyba veiks kaip bendrasis kontaktinis punktas ir koordinuos už didelės rizikos sistemų priežiūrą atsakingas institucijas. Tai nėra atskiras nuo ES taisyklių Lietuvoje sukurtas draudimų sąrašas: nacionalinis įstatymas padeda praktiškai įgyvendinti Europos Sąjungoje taikomą reguliavimą.

Kodėl tai aktualu net nedidelei įmonei?

Dirbtinis intelektas jau naudojamas klientų aptarnavimo, pardavimų, personalo atrankos, dokumentų apdorojimo ir rinkodaros procesuose. Skirtingoms naudojimo sritims gali būti taikomos skirtingos prievolės. Vien tai, kad įmonė naudojasi pokalbių robotu, savaime nereiškia, kad jos sistema priskiriama didelės rizikos kategorijai. Tačiau kai technologija daro įtaką žmogaus teisėms, sveikatai, saugai ar reikšmingiems sprendimams, patikra tampa gerokai svarbesnė. Įmonėms verta turėti bent paprastą naudojamų DI įrankių registrą ir suprasti, kokie duomenys į juos perduodami. Tai padeda ne tik laikytis teisės aktų, bet ir užtikrinti paslaugos kokybę bei klientų pasitikėjimą.

Nauja galimybė technologijų kūrėjams

Numatyta reguliacinė smėliadėžė turėtų suteikti galimybę išbandyti DI sistemas prižiūrimoje aplinkoje ir aiškintis jų atitiktį. Tai potencialiai svarbu startuoliams ir Lietuvos programinės įrangos kūrėjams, nes ankstyvas institucijų grįžtamasis ryšys gali sumažinti klaidų bei brangių produkto pakeitimų riziką. Vis dėlto nereikėtų smėliadėžės laikyti automatišku leidimu paleisti bet kurią sistemą į rinką. Dalyvavimo sąlygas, konsultacijų apimtį ir atrankos kriterijus reikės tikrinti pagal oficialiai paskelbtą tvarką. Įstatymas nenumato, kad kiekvienas paprastas DI įrankis bus individualiai tikrinamas prieš naudojimą.

Kokius namų darbus atlikti iki gruodžio?

Pirmas žingsnis – nustatyti, kokiuose verslo procesuose naudojamas DI. Antras – įvardyti atsakingą darbuotoją ar paslaugos teikėją ir įvertinti, ar įrankis priima asmens duomenis, ar jo rezultatas daro reikšmingą poveikį klientui. Trečias – peržiūrėti tiekėjų dokumentus: duomenų apsaugą, saugumo politiką, žmogaus priežiūros galimybę ir informacijos apie modelį ribas. Ketvirtas – apmokyti darbuotojus nepriimti sugeneruoto atsakymo kaip neabejotinos tiesos. Jei įmonė kuria savo DI produktą, reikėtų atskirai išanalizuoti, ar ji laikoma sistemos tiekėju, ar naudotoju, nes pareigos gali skirtis. Tai bendro pobūdžio veiksmų planas, ne individuali teisinė konsultacija.

Svarbiausia data – gruodžio 1-oji, kai įsigalios nacionalinis įstatymas. Toliau reikės sekti Inovacijų agentūros informaciją apie smėliadėžės veikimą, institucijų paskelbtas gaires ir konkrečioms DI sistemoms taikomų ES prievolių terminus. Verslui naudinga ne laukti baudos ar tikrinimo, o iš anksto įvertinti sistemos paskirtį, duomenis ir žmogaus kontrolės mechanizmus. Toks pasirengimas ne tik mažina reguliacinę riziką, bet ir padeda suprasti, ar DI iš tiesų kuria ekonominę vertę. Taigi naujasis įstatymas nėra tik technologijų bendrovių reikalas – jis susijęs su visais, kurie nori skaitmenizuoti sprendimus atsakingai.

Praktinis skirtumas tarp įsigyto ir pačių sukurto DI

Smulkios įmonės dažniausiai pačios nekuria didelių kalbos modelių, o naudojasi kitų tiekėjų sistemomis. Tačiau net perkant paruoštą programą svarbu suprasti, kaip ji integruojama į įmonės darbą. Jeigu įrankis tik pasiūlo rinkodaros tekstą, rizikos pobūdis kitoks nei tuomet, kai programa vertina kandidato tinkamumą darbui arba automatiškai sprendžia dėl paslaugos prieinamumo. Todėl vien nuoroda į tiekėjo svetainę neatsako į visus klausimus. Reikia išsiaiškinti, kas atsako už duomenų įvedimą, kam prieinami rezultatai ir ar darbuotojas gali peržiūrėti sistemos rekomendaciją. Įmonė taip pat turėtų aptarti, ką daryti, jei DI pateikia neteisingą atsakymą. Tokia paprasta tvarka naudinga ir klientų aptarnavimo kokybei.

Kokių išlaidų gali atsirasti?

Atitikties procesas dažnai prasideda nuo esamų sutarčių ir veiklos procedūrų peržiūros, o ne naujos programinės įrangos pirkimo. Vis dėlto sudėtingesnių sistemų kūrėjams gali prireikti dokumentuoti modelio bandymus, sudaryti rizikos vertinimo planą, vertinti naudotų duomenų kokybę ir nustatyti atsakomybės grandinę. Šias išlaidas verta įtraukti į produkto biudžetą dar projektavimo etape. Priešingu atveju bendrovė rizikuoja pasiekti rinką su techniškai patraukliu, bet nepakankamai patikrintu sprendimu. Atsakingas DI diegimas gali tapti konkurenciniu pranašumu, ypač kai klientai prašo įrodymų apie duomenų apsaugą ir sprendimų skaidrumą.

Šaltiniai: Ekonomikos ir inovacijų ministerija; LRT.