Lietuvoje aukščiausia infliacija tarp palygintų ES šalių: kodėl kainos vėl spartėja?

Eurostato lapkričio 4 dieną paskelbtas spalio mėnesio išankstinis infliacijos įvertis rodo, kad euro zonoje metinis kainų augimas siekė 4 proc., palyginti su 3,8 proc. rugsėjį. Tarp paskelbtame palyginime esančių valstybių aukščiausias rodiklis buvo Lietuvoje – 6,1 proc. Tai svarbu ne tik gyventojų piniginei, bet ir verslo kainodarai, darbo užmokesčio lūkesčiams bei investicijų planams. Pažymėtina, kad kalbama apie išankstinį suderinto vartotojų kainų indekso įvertį, kuris dar gali būti tikslinamas.

Kodėl pabrango būtent spalį?

Eurostato duomenimis, euro zonoje energetikos kainos per metus spalį išaugo 20,8 proc., kai rugsėjį buvo fiksuotas 18,9 proc. augimas. Paslaugų infliacija pakilo nuo 3,2 iki 3,3 proc., maisto, alkoholio ir tabako grupėje – nuo 1,3 iki 1,6 proc. Pramoninių prekių be energijos kainų augimas buvo gerokai lėtesnis ir siekė 1,2 proc. Šie skaičiai rodo, kad didžiausias spaudimas euro zonos vidurkiui kyla iš energetikos, tačiau atskirų valstybių padėtis priklauso nuo skirtingų vartojimo krepšelių, energijos tarifų ir ekonominių sąlygų. Negalima vien iš bendro euro zonos rodiklio spręsti, kiek konkrečioje Lietuvos įmonėje pabrango žaliavos.

Kodėl Lietuvos rodiklis išsiskiria?

Išankstiniame palyginime Lietuva su 6,1 proc. buvo aukščiau Bulgarijos, kur užfiksuota 6 proc., ir Italijos bei Graikijos, kur rodikliai siekė po 5,6 proc. Tuo tarpu mažiausi skaičiai paskelbti Maltoje, Vokietijoje ir Slovakijoje. Tai nereiškia, kad kiekviena prekė Lietuvoje pabrango 6,1 proc. ar kad toks pat pokytis fiksuotas kiekviename mieste. Vartotojų kainų indeksas apima prekių ir paslaugų krepšelį, o kiekvieno gyventojo išlaidos skiriasi. Be to, tai metinis, o ne mėnesinis kainų pokytis. Analizuojant galimas priežastis reikėtų žiūrėti detalią Lietuvos kainų grupių statistiką, o ne vien vieną bendrą procentą.

Ką gali daryti smulkusis verslas?

Augant energijos ir kitų sąnaudų neapibrėžtumui verta peržiūrėti kainodarą pagal produktų grupes. Pavyzdžiui, jei energijos sąnaudos sudaro tik nedidelę paslaugos savikainos dalį, jos pabrangimas dar nereiškia tokio paties galutinės kainos augimo. Įmonės gali atskirai skaičiuoti tiesiogines medžiagų, atlyginimų, logistikos, nuomos ir finansavimo išlaidas. Tai leidžia išvengti pernelyg plataus kainų didinimo, kuris galėtų sumažinti klientų skaičių. Taip pat svarbu iš anksto derėtis dėl tiekimo sąlygų, stebėti pinigų srautus ir turėti atsargų planą. Vien didėjanti infliacija savaime nėra priežastis nedelsiant nutraukti investicijas: sprendimas priklauso nuo konkretaus projekto atsipirkimo.

Kaip infliacija veikia palūkanas?

Europos Centrinis Bankas, vertindamas pinigų politiką, žiūri į euro zonos infliacijos perspektyvą, ekonomikos augimą ir kitus rodiklius. Vienas išankstinis mėnesinis įvertis automatiškai nelemia konkretaus sprendimo dėl palūkanų. Tačiau jeigu spartesnis kainų augimas būtų ilgalaikis, tai galėtų keisti finansų rinkų lūkesčius dėl skolinimosi kainos. Įmonėms, turinčioms kintamų palūkanų paskolas, verta modeliuoti kelis scenarijus, o ne prognozuoti palūkanų pokytį pagal vieną dienos naujieną. Vartotojams svarbu atskirti nominalių pajamų didėjimą nuo perkamosios galios.

Kada paaiškės galutiniai duomenys?

Eurostatas nurodo, kad kitas susijęs duomenų paskelbimas numatytas lapkričio 18 dieną, o naujas euro zonos išankstinis įvertis – gruodžio 1 dieną. Iki tol dabartinius skaičius geriausia laikyti išankstiniais. Lietuvos verslui tai proga peržiūrėti biudžetus, atsargų poreikį ir tiekimo sutartis, tačiau nebūtų pagrįsta teigti, kad visos kainos ir toliau būtinai augs tokiu pačiu tempu. Tikslingiausia sekti konkrečių sąnaudų grupių duomenis ir priimti sprendimus pagal savo veiklos ekonomiką, o ne pagal vieną headline rodiklį.

Kuo skiriasi išankstinis ir galutinis rodiklis?

Eurostato greitasis įvertis skirtas tam, kad ekonomikos dalyviai nelaukdami visų išsamių duomenų galėtų suprasti kainų tendenciją. Jis apskaičiuojamas remiantis turimais valstybių duomenimis ir nustatyta metodika, tačiau vėliau gali būti patikslintas. Todėl lyginant jį su ankstesniais metais verta aiškiai nurodyti paskelbimo datą ir duomenų statusą. Skirtingi infliacijos matavimo indeksai taip pat gali skirtis pagal metodiką ir aprėptį. Įmonių vadovams naudinga turėti vieną palyginimo sistemą, o ne maišyti skirtingus statistinius rodiklius ir iš jų daryti pernelyg tvirtas išvadas. Patikimi kainų duomenys ypač svarbūs rengiant kitų metų biudžetą.

Ką vertėtų skaičiuoti namų ūkiui?

Bendras 6,1 proc. rodiklis nėra asmeninė kiekvieno gyventojo infliacija. Šeima, kuri didesnę pajamų dalį išleidžia šildymui ir maistui, gali patirti kitokį pokytį nei žmogus, kurio išlaidos sutelktos į paslaugas ar transportą. Praktinis būdas įvertinti poveikį – palyginti kelių mėnesių pastovias išlaidų kategorijas ir atskirti sezoninius pokyčius. Tokia analizė leidžia suprasti, ar kainų spaudimas kyla iš būtinųjų išlaidų, ar pasikeitusių vartojimo įpročių. Verslininkams analogiška logika padeda atskirti rinkos infliaciją nuo savo tiekėjų pakeitimų ar augančių užsakymų apimčių.

Šaltiniai: ec.europa.eu; elta.lt.