Išmanusis telefonas seniai tapo pagrindine kamera daugeliui žmonių. Jis visada šalia, nereikalauja pasiruošimo, o nuotraukos iškart atsiduria ekrane. Kartais labai geros. Kartais – keistai plokščios, tamsios ar tiesiog „ne tokios, kaip atrodė akimis“.
Reklama
Tema patarimai kaip fotografuoti išmaniuoju telefonu dažnai iškyla ne todėl, kad trūktų technologijų. Dažniau – todėl, kad pats fotografavimo procesas lieka per daug automatinis. Telefonas daro savo. Žmogus tik paspaudžia.
Bet būtent tarp tų dviejų veiksmų – pamatyti ir paspausti – slypi didžiausias skirtumas.
Kamera kišenėje, bet ne visada galvoje
Telefonų kameros per pastaruosius metus stipriai pažengė. Keli objektyvai, naktiniai režimai, dirbtinis intelektas, automatinis HDR. Visa tai realiai veikia.
Tačiau kamera vis dar nežino, kas svarbu kadre. Ji tik spėja.
Todėl net brangus telefonas neapsaugo nuo:
netvarkingų fonų
nukirstų objektų
keistos šviesos
„plokščio“ vaizdo be gylio
Čia prasideda dalykai, kurių jokie atnaujinimai neišspręs be paprastų įpročių.
Šviesa – svarbiau nei pats telefonas
Apšvietimas fotografijoje yra viskas. Net ir išmaniajame telefone.
Reklama
Dažna klaida – fotografuoti objektą atsukus jį į stiprų šviesos šaltinį. Rezultatas beveik visada tas pats: tamsus siluetas ir peršviestas fonas.
Jei šviesa krinta ant objekto veido ar paviršiaus, vaizdas iškart tampa švaresnis. Minkštesnis. Gyvesnis.
Natūrali šviesa dažniausiai laimi prieš dirbtinę. Net paprastas langas gali veikti kaip puikus šviesos šaltinis. Debesuota diena dažnai geresnė nei saulėta – mažiau šešėlių, mažiau kontrasto.
Telefono blykstė yra arti objektyvo. Labai arti. Todėl šviesa krenta tiesiai, be jokio minkštumo.
Veidai atrodo plokšti. Šešėliai – kieti. O fonas dažnai dingsta visiškai.
Blykstė gali būti naudinga tik labai retomis situacijomis: visiškoje tamsoje arba kaip sąmoningas efektas. Visais kitais atvejais verta ieškoti alternatyvos – lango, lempos, net telefono ekrano šviesos.
Tai vienas tų patarimų kaip fotografuoti išmaniuoju telefonu, kuris atrodo akivaizdus, bet praktikoje vis dar ignoruojamas.
Stabilumas svarbesnis nei megapikseliai
Daug neryškių nuotraukų atsiranda ne dėl prastos kameros, o dėl judesio. Rankos krustelėjimo. Skubėjimo.
Ypač prastesnėje šviesoje, kai telefonas automatiškai ilgina išlaikymą.
Du paprasti dalykai daro didelį skirtumą:
telefonas laikomas abiem rankomis
alkūnės priglaustos prie kūno
Dar geriau – atsiremti į sieną, stalą, turėklą. Arba padėti telefoną ant stabilaus paviršiaus.
Telefonai mėgsta fokusuoti „vidurkį“. Kartais tai sutampa su norimu objektu. Kartais – ne.
Palietus ekraną galima nurodyti, kas svarbu. Veidas. Detalė. Objektas fone.
Tai ne tik fokusas. Dažnai kartu keičiasi ir ekspozicija.
Jei vaizdas per tamsus arba per šviesus, dauguma telefonų leidžia ją pakoreguoti slankikliu. Tai mažas judesys, bet jis leidžia kontroliuoti rezultatą.
Ne viską. Bet pakankamai.
Kompozicija, kuri nereikalauja taisyklių knygos
Apie trečdalių taisyklę girdėjo beveik visi. Praktikoje ji dažnai ignoruojama. Ir tai nėra problema.
Svarbiau suvokti paprastą dalyką: kas kadre yra svarbiausia.
Jei objektas paskęsta fone, nuotrauka praranda kryptį. Jei kadras perpildytas, akis nežino, kur žiūrėti.
Kartais pakanka:
žingsnio arčiau
žingsnio atgal
pasisukimo 10 laipsnių
Linijos, durų staktos, keliai, stalai – visa tai gali padėti „vesti“ žvilgsnį. Arba trukdyti.
Telefonas nefiksuoja chaoso taip, kaip jį priima akis. Jis viską suvienodina.
Priartinimas, kuris dažnai kenkia
Skaitmeninis priartinimas yra viena dažniausių klaidų. Vaizdas atrodo arčiau, bet kartu prarandama detalė, ryškumas, tekstūra.
Jei telefone nėra tikro optinio priartinimo, geriau tiesiog prieiti arčiau. Arba nufotografuoti platesnį kadrą ir apkirpti vėliau.
Apkarpymas po to dažnai duoda geresnį rezultatą nei priartinimas fotografavimo metu.
Tai mažas, bet labai praktiškas įprotis.
Portreto režimas – ne visiems ir ne visada
Portreto režimas bando atskirti objektą nuo fono. Kartais tai pavyksta puikiai. Kartais – su keistomis klaidomis aplink plaukus, ausis ar akinius.
Šis režimas geriausiai veikia:
su aiškiai atskirtu objektu
paprastesniame fone
gerame apšvietime
Prastoje šviesoje ar sudėtingame fone jis dažnai „spėlioja“. Rezultatas gali atrodyti dirbtinai.
Ne kiekviena nuotrauka turi turėti išplautą foną. Kartais aplinka pasako daugiau nei pats efektas.
Spalvos, kurios vėliau „pabėga“
Telefonai mėgsta ryškinti spalvas. Kartais per daug.
Dangus tampa per mėlynas. Žolė – per žalia. O veidai – keistai oranžiniai.
Tai ypač matoma fotografuojant saulėlydžius ar dirbtinėje šviesoje.
Jei telefonas leidžia rinktis spalvų profilį ar sumažinti „dirbtinį grožį“, verta tuo pasinaudoti. Natūralios spalvos dažniausiai sensta geriau.
Redagavimas po to visada įmanomas. Per ryškių spalvų „atšaukimas“ – daug sudėtingesnis. Kaip AI keičia pasaulį?
Redagavimas kaip paskutinis, ne pirmas žingsnis
Nuotraukų redagavimo programėlės gali padaryti daug. Bet jos negali išgelbėti blogo kadro.
Lengvas šviesumo, kontrasto ar spalvų balanso pataisymas – normalu. Tai tarsi nuotraukos užbaigimas.
Filtrai, kurie pakeičia visą vaizdo charakterį, dažnai greitai pasensta. Po metų jie atrodo keistai. Kartais – juokingai.
Mažiau yra daugiau. Tai galioja ir čia.
Naktinė fotografija be stebuklų
Naktiniai režimai leidžia užfiksuoti tai, ko anksčiau telefonai negalėjo. Bet jie turi savo kainą – ilgesnį laiką.
Fotografuojant naktį ypač svarbus stabilumas. Net nedidelis judesys gali sugadinti kadrą.