„Visenleer“ iš žuvų odų gamina medžiagas mados pramonei: Egipto verslas laimėjo „BlueInvest Africa“

Egipto įmonė „Visenleer“ laimėjo pagrindinį 2026 metų „BlueInvest Africa“ verslo idėjų konkurso apdovanojimą. Lapkričio 5 dieną Europos Komisija pristatė bendrovę kaip pavyzdį, kaip žuvų perdirbimo atliekas galima paversti dizaino ir mados pramonei skirtomis medžiagomis. Tai jau veikiančios verslo idėjos pripažinimas, o ne naujo gaminio išradimas lapkritį.

Žuvų oda tampa vertingesne žaliava

„Visenleer“ kilusi iš Egipto Port Saido. Bendrovės įkūrėjo Moemeno Sobho šeima daug metų užsiima žvejyba, todėl verslo idėja susijusi su vietos žuvų apdorojimo grandine. Užuot išmetus žuvų odas, jos surenkamos ir apdorojamos, kad tiktų aksesuarams, dekoratyviniams elementams ar mados gaminiams.

Bendrovė sukūrė medžiagas „SeaLoom“ ir „FisherShade“. Europos Komisija nurodo, kad jos sulaukė tokių mados bendrovių kaip „Chanel“ ir „Swarovski“ dėmesio. Tačiau dėmesys nėra tas pats, kas viešai patvirtintas ilgalaikis tiekimo kontraktas, todėl konkrečių pardavimų sumų skelbti negalima.

Kuo uždirba atliekų perdirbimo verslas?

Verslas sukuria vertę keliais etapais: reikia gauti žaliavos iš žuvies perdirbimo įmonių, surūšiuoti ją, apdoroti ir užtikrinti vienodą medžiagos kokybę. Mados gamintojams svarbu ne tik aplinkosauginė istorija, bet ir atsparumas, tekstūra, spalva bei pakartojamos gamybos partijos.

Konkurse, kuriame buvo atrinktos 24 įmonės iš daugiau kaip 200 norinčių dalyvauti, „Visenleer“ pripažinta bendrąja nugalėtoja. Tai suteikia žinomumo ir galimybių bendrauti su investuotojais, bet nereiškia, kad automatiškai gautas užsakymų portfelis.

Ar panaši verslo idėja veiktų Lietuvoje?

Lietuvoje analogišką modelį būtų galima nagrinėti kartu su žuvų perdirbėjais ir dizaineriais. Pirmasis žingsnis būtų išsiaiškinti, kiek odų atliekų susidaro, kiek kainuoja jų surinkimas bei išsaugojimas ir kokių technologinių savybių reikia galutiniams gaminiams. Tik tuomet galima vertinti mažos apimties gamybą.

Žaliavos gendamumas, vandens ir energijos sąnaudos, gamybos chemija bei gaminio standartai sudarytų didžiausią riziką. „Visenleer“ istorija rodo ne lengvą uždarbį iš atliekų, o galimybę kurti didesnės vertės produktą ten, kur įprastai lieka nepanaudota žaliava.

Šaltiniai: Europos Komisija.