Britų „Sundae Bar AI“ pristatė asmeninių duomenų saugyklą DI agentui

Jungtinės Karalystės „Sundae Bar AI“ paskelbė apie „Vault“ – asmeninių duomenų saugyklos – funkciją kuriamam DI asistentui „Sundae“. Bendrovė teigia, kad ši priemonė padės agentui su vartotojo leidimu naudotis internetinėmis paslaugomis ir atlikti praktines užduotis. Tai naujas technologijos kūrimo etapas; mokama paslauga ir realus naudojimas plačiu mastu dar neįrodyti.

Kas pasikeitė ir kaip veikia sprendimas?

Paprastas pokalbių robotas dažniausiai pateikia patarimą. DI agentas siekia žengti toliau: atidaryti tinklalapį, prisijungti, užpildyti duomenis, pasirinkti paslaugą ir galbūt inicijuoti užsakymą. Tam reikalinga patikima naudotojo tapatybės, sutikimų ir prisijungimo duomenų valdymo sistema. „Vault“ pristatoma kaip būdas išlaikyti tokius duomenis apsaugotus naudotojo įrenginyje.

Viešai paskelbtas pranešimas aprašo konkretų veiksmą, tačiau savaime neįrodo, kad sprendimas jau pasiekė visus potencialius klientus. Vertinant naujumą būtina atskirti paskelbimo, paslaugos prieinamumo ir planuojamos plėtros datas. Būtent šis skirtumas leidžia nepervertinti rinkodaros pažadų ir tiksliai suprasti istorijos stadiją.

Kas moka ir iš ko susidaro pajamos?

Bendrovė orientuojasi į vartotojams skirtą mokamą asistento modelį. Jo ekonomika priklausytų nuo prenumeratos kainos, DI užklausų ir automatizuotų veiksmų kaštų bei klientų išlaikymo. Šiuo metu nėra pagrindo skelbti konkretaus paslaugos pelno, rinkos dalies ar pirkimų konversijos.

Ekonominė nauda klientui atsiranda tik tada, kai gaunama vertė viršija įsigijimo, įdiegimo, aptarnavimo ir papildomų darbuotojų veiksmų kainą. Net jei technologija padeda greičiau atlikti vieną operaciją, tai nebūtinai reiškia, kad bendrovės pelnas išauga tokiu pačiu procentu. Verslo atvejo skaičiavimuose reikėtų atskirai vertinti apyvartą, bendrąjį pelną, darbuotojų laiką ir vienkartines išlaidas.

Ką svarbu įvertinti prieš kopijuojant verslo modelį?

Automatinis veiksmas internete nėra tas pats, kas neklaidingas veiksmas. Agentas gali neteisingai suprasti pristatymo adresą, mokėjimo sąlygas ar prekių grąžinimo taisykles. Vartotojui turi būti aišku, ką sistema ketina padaryti, kada reikia patvirtinimo ir kaip galima atšaukti veiksmą. Įrenginio šifravimas nėra garantija nuo visų pažeidžiamumų.

Prieš priimant komercinį sprendimą verta paprašyti kelių panašaus dydžio klientų atvejų, pasidomėti sutarties nutraukimo sąlygomis ir pasitikrinti, ar skelbiami rezultatai pasiekti savarankiškame bandyme. Dalis efekto gali priklausyti nuo rinkos, darbuotojų patirties ar partnerių tinklo, o ne tik nuo paties produkto. Tokia patikra apsaugo nuo pernelyg optimistinio pelningumo vertinimo.

Ar tai galima pritaikyti Lietuvoje?

Lietuvos elektroninės parduotuvės galėtų pasirengti naujai užsakymų aplinkai pateikdamos tikslų prekių likutį, pristatymo terminus, grąžinimo politiką ir mašinoms suprantamus produktų duomenis. Visgi negalima manyti, kad visi DI agentai netrukus galės pirkti visose svetainėse – tam reikalingos techninės ir teisinės sąlygos.

Tarkime, agentas per vieną mėnesį sutaupytų vartotojui 90 minučių, o jo mokestis būtų 10 eurų. Tokios paslaugos vertė priklauso nuo vartotojo laiko įvertinimo, bet ir nuo klaidų taisymo bei privatumo rizikos. Tai tik redakcinis vertės vertinimo scenarijus, ne „Sundae“ paskelbta kaina.

Kas atsako už klaidingą užsakymą?

Svarbi agentinės prekybos sąlyga – aiški mokėjimo ir atsakomybės grandinė. Jei asistentas neteisingai pasirenka pristatymo datą, vartotojui turi būti aišku, su kuo susisiekti ir kaip įrodyti, ką jis iš tiesų leido atlikti. Pardavėjas savo ruožtu turi gebėti atskirti teisėtą agento inicijuotą veiksmą nuo piktnaudžiavimo. Todėl naujo tipo e. prekybai reikės ne vien geresnių produktų aprašymų, bet ir patvirtinimų registrų, mokėjimo ribų bei grąžinimo procedūrų. Lietuvos prekybininkams tai iš esmės būtų naujas klientų aptarnavimo kanalas, kurio ekonominį efektyvumą reikėtų matuoti pagal užbaigtus saugius užsakymus.

Kokį įrodymą verta gauti prieš priimant sprendimą?

Prieš išleidžiant pinigus panašiam projektui Lietuvoje verslininkui verta paprašyti ne vien pristatymo skaidrių, bet ir konkretaus veikiančio kliento atvejo. Naudingiausi trys dokumentai būtų aiškus kainynas, įgyvendinimo sąnaudų sąrašas ir laikotarpis, per kurį buvo matuojamas rezultatas. Taip pat verta iš anksto apibrėžti, kas laikoma nesėkme: per mažas klientų skaičius, per didelė darbuotojų apkrova ar sunkiai valdoma techninė rizika. Šie klausimai neatsakyti vien naujienų pranešimu, todėl bet koks verslo sprendimas turėtų remtis papildoma patikra. Vadinasi, aprašomą naujovę reikėtų vertinti kaip idėją, kurią dar būtina išbandyti vietinėmis sąlygomis, o ne kaip universalią formulę.

Ko dar trūksta patikimai išvadai?

Publikaciją galima išplėsti konkrečiu bandymu tik tada, kai bus viešai prieinama veikianti paslauga ir saugūs testavimo scenarijai. Kol kas verta aptarti agentinės prekybos modelį bei jo apribojimus, ne vaizduoti produktą kaip galutinai užbaigtą.

Apibendrinant, šios istorijos vertė yra ne vien technologinis pavadinimas ar reklaminis pažadas. Ji parodo konkrečią problemą, kurią verslas bando spręsti, galimą mokantį klientą ir ribas, už kurių rezultatai dar neįrodyti. Tai atspirties taškas savarankiškai Lietuvos rinkos analizei, o ne garantuotas uždarbio receptas.

Iliustracija: Ales Nesetril / Unsplash.

Šaltiniai: 6ix.com; www.sundaebar.ai.