Izraelio „Shelfietech“ pristatė DI platformą: parduotuvių duomenys virsta darbų sąrašu

Izraelio „Shelfietech“ lapkričio 9 d. paskelbė komerciniam naudojimui parengusi naują mažmeninės prekybos platformą. Ji skirta ne vien kaupti parduotuvių duomenis, bet ir rekomenduoti darbuotojams, kokio veiksmo imtis. Gamintojas mini atsargų, prekių prieinamumo, kainų ir pardavimo rezultatų analizę, tačiau viešai nepatvirtintas konkretus sutaupymo dydis.

Kas pasikeitė ir kaip veikia sprendimas?

Tipinėje parduotuvėje atsargų informacija, prekių vieta lentynoje, nuolaidos ir pardavimai dažnai analizuojami skirtingose sistemose. Naujoji platforma siekia šiuos signalus sujungti į darbo prioritetus. Pavyzdžiui, ji galėtų išryškinti, kad populiarios prekės nėra lentynoje, nors sandėlyje jų liko, arba kad kainų pakeitimai nesukėlė laukto efekto. Tai produkto paskirties iliustracijos, o ne nepriklausomai išmatuoti klientų rezultatai.

Kas moka ir iš ko susidaro pajamos?

Tikėtinas pirkėjas yra prekybos tinklas ar didesnė mažmeninės prekybos įmonė, už programinę įrangą mokanti kaip už operacinę sistemą ar analitikos paslaugą. Tačiau tikslių „Shelfietech“ abonemento mokesčių, integracijų kainų ir klientų skaičiaus šaltinis nepateikia. Negalima iš to daryti išvados apie jau pasiektas pajamas.

Ekonominė nauda klientui atsiranda tik tada, kai gaunama vertė viršija įsigijimo, įdiegimo, aptarnavimo ir papildomų darbuotojų veiksmų kainą. Net jei technologija padeda greičiau atlikti vieną operaciją, tai nebūtinai reiškia, kad bendrovės pelnas išauga tokiu pačiu procentu. Verslo atvejo skaičiavimuose reikėtų atskirai vertinti apyvartą, bendrąjį pelną, darbuotojų laiką ir vienkartines išlaidas.

Ką svarbu įvertinti prieš kopijuojant verslo modelį?

Duomenų kokybė išlieka esminė: neteisingi likučiai ar pasenę kainų duomenys gali virsti neteisinga rekomendacija. Vadovas taip pat turi nuspręsti, ar algoritmui leidžiama tik siūlyti, ar ir keisti kainas. Vienas programinis sprendimas nepanaikina fizinės inventorizacijos, darbuotojų mokymo ir saugios prieigos poreikio.

Prieš priimant komercinį sprendimą verta paprašyti kelių panašaus dydžio klientų atvejų, pasidomėti sutarties nutraukimo sąlygomis ir pasitikrinti, ar skelbiami rezultatai pasiekti savarankiškame bandyme. Dalis efekto gali priklausyti nuo rinkos, darbuotojų patirties ar partnerių tinklo, o ne tik nuo paties produkto. Tokia patikra apsaugo nuo pernelyg optimistinio pelningumo vertinimo.

Ar tai galima pritaikyti Lietuvoje?

Lietuvoje tokia idėja aktuali specializuotų parduotuvių tinklams, vaistinėms ir elektroninės prekybos sandėliams. Mažam prekybininkui gali pakakti ir paprastesnės lentelės ar kasos sistemos ataskaitos. Todėl svarbiausias klausimas nėra „ar įdiegti DI“, o ar prarastų pardavimų dydis pateisina techninės integracijos kainą.

Jei parduotuvėje dėl tuščių lentynų per savaitę prarandama hipotetiškai 200 eurų bendrojo pelno, metinis nuostolis būtų 10 400 eurų. Tai scenarijus, o ne tyrimo rezultatas. Jeigu programos įdiegimas ir priežiūra kainuotų 6 000 eurų per metus, jai tektų atkurti daugiau nei pusę šio nuostolio, kad vien šiame kriterijuje atsipirktų.

Kokią kasdienę užduotį atliktų darbuotojas?

Parduotuvės vadovui verta pradėti nuo labai paprasto klausimo: ar sistema tik aptinka problemą, ar pateikia užduotį konkrečiam žmogui, o vėliau parodo, ar problema išspręsta? Tik pastaruoju atveju galima nuosekliai matuoti proceso efektyvumą. Pavyzdžiui, atsargų neatitikimų analizė be lentynų papildymo drausmės nesukurs papildomų pardavimų. Kaina taip pat nėra atskiras mygtukas: nuolaida padidina prekių judėjimą, bet gali sumažinti vieneto pelną. Lietuvos įmonė, norinti išbandyti analogišką sistemą, pirmiausia galėtų surinkti dviejų savaičių atvejų žurnalą: kas pasiūlyta, kas iš tikrųjų atlikta ir kokia buvo pasekmė.

Kokį įrodymą verta gauti prieš priimant sprendimą?

Prieš išleidžiant pinigus panašiam projektui Lietuvoje verslininkui verta paprašyti ne vien pristatymo skaidrių, bet ir konkretaus veikiančio kliento atvejo. Naudingiausi trys dokumentai būtų aiškus kainynas, įgyvendinimo sąnaudų sąrašas ir laikotarpis, per kurį buvo matuojamas rezultatas. Taip pat verta iš anksto apibrėžti, kas laikoma nesėkme: per mažas klientų skaičius, per didelė darbuotojų apkrova ar sunkiai valdoma techninė rizika. Šie klausimai neatsakyti vien naujienų pranešimu, todėl bet koks verslo sprendimas turėtų remtis papildoma patikra. Vadinasi, aprašomą naujovę reikėtų vertinti kaip idėją, kurią dar būtina išbandyti vietinėmis sąlygomis, o ne kaip universalią formulę.

Ko dar trūksta patikimai išvadai?

Norint patikimo Lietuvos straipsnio su citavimo verte, reikėtų palyginti tikrą trijų parduotuvių prekės nebuvimo lentynoje dažnį prieš įrankio diegimą ir po jo. Kol tokių duomenų nėra, šios istorijos citavimo potencialas išlieka vidutinis.

Apibendrinant, šios istorijos vertė yra ne vien technologinis pavadinimas ar reklaminis pažadas. Ji parodo konkrečią problemą, kurią verslas bando spręsti, galimą mokantį klientą ir ribas, už kurių rezultatai dar neįrodyti. Tai atspirties taškas savarankiškai Lietuvos rinkos analizei, o ne garantuotas uždarbio receptas.

Iliustracija: Jack Lee / Unsplash.

Šaltiniai: Yahoo Finance.