Lietuva per penkiolika metų narystės Europos Sąjungoje (ES) laikotarpį padarė įspūdingą ekonominę pažangą. Išaugo gyventojų pajamos, sumažėjo gyventojų, patiriančių materialinį nepriteklių dalis, Lietuvos ekonomika tapo gerokai modernesnė. Įvertinti ir pasidžiaugti laimėjimais būtina, tačiau, švenčiant narystės jubiliejų, kaip niekada svarbu sutelkti dėmesį į ateitį ir priimti ryžtingus ekonominės politikos sprendimus. Tolesnės šalies ekonominės perspektyvos daugiausia priklausys nuo pažangos įgyvendinant penkis esminius darbus.

Reklama

Komentuoja Laura Galdikienė, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė.

Pirma – pasiekti inovacijų proveržį ir didinti kuriamų prekių ir paslaugų pridėtinę vertę. Ankstyvame ekonomikos vystymosi etape spartų Lietuvos ekonomikos augimą ir artėjimą prie ES vidurkio palaikė pigi darbo jėga, leidusi užtikrinti žemos pridėtinės vertės gaminių konkurencingumą pasaulio rinkose, importuojamos pažangios technologijos bei gamybos veiksnių perkėlimas iš mažo našumo sektorių, pavyzdžiui, žemės ūkio, į didesnio našumo sektorius, pavyzdžiui, pramonę ar paslaugų sektorių. Tačiau šie žemiausiai kabėję vaisiai jau nuraškyti – tolesnės Lietuvos ekonomikos plėtros perspektyvos daugiausia priklausys nuo gebėjimo kurti inovatyvius produktus ir paslaugas, diegti pažangias darbo organizavimo bei vadybos praktikas.

Reikia pripažinti, kad Lietuva inovacijų srityje pastaraisiais metais padarė šiokią tokią pažangą. Europos Komisijos (EK) sudaroma Europos inovacijų švieslentė rodo, kad šalyje gerėja inovatyvaus verslo ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas, didėja įmonių, kurios diegia inovacijas, dalis. Tačiau proveržio vis dar stinga – Lietuva minėtoje švieslentėje vis dar priskiriama prie nuosaikių inovatorių, o inovacijų rezultatai vis dar yra kuklūs. Aukštųjų technologijų prekių eksporto dalis pernai sudarė apie 8 proc. bendros eksporto struktūros – gerokai mažiau už 18 proc. siekiantį ES vidurkį ir beveik nepakito per pastaruosius ketverius metus. Nors dirbančiųjų aukštųjų technologijų sektoriuje dalis pernai šiek tiek išaugo, ji siekė mažiau nei 3 proc. ir tarp ES narių Lietuva lenkė tik Graikiją. Inovacijų proveržį galėtų padėti pasiekti koordinuotos valstybės institucijų pastangos kuriant inovacijoms palankią aplinką, teikiant pagalbą aukštojo mokslo įstaigoms komercializuoti išradimus, kryptingai bei efektyviai panaudojant ES paramos fondų lėšas ir svarbiausia – įgyvendinant kokybinius švietimo sistemos pokyčius.

Antra – kelti švietimo ir mokslo kokybę, skatinti mokymąsi visą gyvenimą.

Galimybes pasiekti geresnių rezultatų inovacijų srityje ir padidinti Lietuvos ekonomikos augimo potencialą ypač riboja prasta švietimo ir mokslo kokybė. Šioje svarbioje srityje stinga didesnio proveržio. Prastus mokinių pasiekimus patvirtina Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliekamo Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) išvados – 2015 m. Lietuvos moksleivių visų kategorijų, t. y. matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų, rezultatai nesiekė EBPO vidurkio. Pagal minėtą Europos inovacijų švieslentę Lietuvos mokslinių tyrimų kokybė taip pat gerokai atsilieka nuo ES vidurkio – Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos negali pasigirti pasaulyje labiausiai cituojamų mokslinių publikacijų gausa. Tačiau, vertinant tarptautinius universitetų reitingus, Lietuvos aukštojo mokslo situacija po truputį gerėja.

Kokybiško ir pasiekiamo švietimo reikšmę didina ne tik inovacijų poreikis, bet ir į nugarą alsuojanti technologinė revoliucija. EBPO pernai atlikti skaičiavimai rodo, kad daugiau nei 60 proc. darbo vietų Lietuvoje būdinga reikšminga (didesne nei 50 %) automatizacijos rizika – tai yra beveik didžiausia dalis tarp EBPO šalių. Manoma, kad daugiausia naujų gerai apmokamų darbo vietų bus sukurta aukštos kvalifikacijos darbuotojams, ypač aukštųjų technologijų sektoriuje, tačiau neramina tai, jog lietuviai nėra tinkamai pasirengę jas užpildyti. EBPO atliktas suaugusiųjų gebėjimų tyrimas parodė, kad net 60 proc. 20–64 m. lietuvių turi ypač prastus skaitmeninio raštingumo įgūdžius – tai vėl vienas prasčiausių rezultatų tarp EBPO narių. Deja, suaugusiųjų mokymasis nėra populiarus, o šalyje vykdomos bedarbių perkvalifikavimo programos neretai neatitinka ne tik ateities, bet ir šiandienos darbo rinkos poreikių. Būtina priartinti šias programas prie XXI amžiaus darbo rinkos poreikių, gerinti tokio švietimo pasiekiamumą galimai pasitelkiant šiuolaikines technologijas, aktyviau į mokymosi visą gyvenimą procesą įtraukti darbdavius.

Trečia – spręsti darbuotojų trūkumo problemas, pritraukti talentų ir juos susigrąžinti.

Pastaruoju metu situacija migracijos srityje nuteikia optimistiškai – praėjusiais metais į šalį atvyko beveik tiek pat žmonių, kiek ir išvyko, o šiemet gali pavykti pasiekti teigiamą migracijos balansą. Tačiau nedidelis teigiamas migracijos balansas neišspręs gyventojų senėjimo ir darbingo amžiaus gyventojų mažėjimo problemos, kuri ir toliau bus svarbus ekonomikos augimą ribojantis veiksnys. Vienas iš galimų prastėjančios demografinės situacijos sprendimų būdų – didesnė imigracija, tačiau tokiu atveju svarbu apsispręsti dėl visuomenei priimtinos migracijos politikos. Svarbu nepamiršti ir vidaus išteklių paieškos – kurti priemones, padedančias į darbo rinką įtraukti neįgaliuosius, vyresnio amžiaus ir gyventojus iš vietovių, kuriose didelis nedarbas, pavyzdžiui, geresnis ekonomiškai atsiliekančių vietovių susisiekimas su didžiaisiais miestais galėtų sumažinti darbuotojų trūkumo problemą miestuose.

Nederėtų užmiršti emigravusių lietuvių ir pasinaudoti kitų šalių gerąja patirtimi. Pavyzdžiui, Airija, Taivanas ir kai kurios kitos pasaulio šalys sėkmingai pasinaudojo protų nutekėjimu, vėliau susigrąžindamos patirties ir žinių užsienyje įgijusius savo piliečius. Emigravę lietuviai – tai ne tik potenciali darbo jėga, bet ir platus tarptautinis ryšių tinklas, naujos idėjos bei užsienio investicijos. Tad šiandien kaip niekada svarbu palaikyti ryšį su išvykusiais lietuviais. Apskritai, valstybė šiandien turėtų telkti pastangas pritraukti talentų iš užsienio – svarbu suprasti, kad dėl šių talentų konkuruoja visos valstybės, tad perteklinės biurokratinės procedūros samdant aukštos kvalifikacijos darbuotojus mums nepadeda jų pritraukti.

Ketvirta – gerinti institucijų veiklos kokybę ir valstybės valdymą.

Aukšta institucijų veiklos kokybė ir valstybės valdymo standartai yra esminė tvaraus ilgalaikio ekonomikos augimo sąlyga, ypač aktuali šalyse, jau pasiekusiose aukštesnį išsivystymo lygį. Tai apima tokius kriterijus kaip lanksčiai ir efektyviai veikiančią prekių ir darbo rinką, skaidrią verslo aplinką, efektyvų valstybės valdymą ir viešąjį administravimą, efektyvų valstybės finansinių išteklių naudojimą, gerai funkcionuojančią teisinę sistemą, teisės viršenybę ir panašiai.

Remiantis Pasaulio banko sudaromais Pasauliniais valdymo rodikliais (angl. Worldwide Governance Indicators), Lietuva nuo 2012 m. iki 2017 m. pasistūmėjo į priekį pagal tokius rodiklius kaip piliečių balsas ir atskaitomybė, valstybės valdymo efektyvumas bei įstatymo viršenybė, tačiau pagal tokius rodiklius kaip korupcijos kontrolė, reguliavimo kokybė bei politinis stabilumas ir smurto nebuvimas – didesnė pažanga nepadaryta. Be to, Lietuva pagal visus rodiklius vis dar gerokai atsilieka nuo EBPO vidurkio, o ypač nuo pažangiųjų Skandinavijos valstybių, tad tobulėjimo erdvės dar plačios.

Penkta – užtikrinti didesnį socialinį teisingumą.

Ne mažiau reikšmingas tvariam ekonomikos augimui ir institucijų veiklos kokybei bus poreikis tolygiau paskirstyti ekonomikos augimo vaisius, t. y. mažinti pajamų bei regioninę nelygybę. Nors pastaraisiais metais ir buvo žengta žingsnių siekiant sumažinti socialinę atskirtį didinant vaiko pinigus ir išplečiant jų gavėjų skaičių, didinant pensijas ir socialines išmokas, tačiau vis dar trūksta sisteminio požiūrio tiek į pernelyg menką socialinės apsaugos srities finansavimą, tiek ir į regioninių netolygumų mažinimą. Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidos socialinei apsaugai 2017 m. sudarė tik 11,2 proc. BVP, ES vidurkis – beveik 19 proc. Apie socialinės politikos nepajėgumą sumažinti pajamų nelygybę signalizuoja tai, kad prieš socialinius pervedimus Gini pajamų nelygybės rodiklis Lietuvoje menkai skiriasi nuo ES vidurkio, tačiau po socialinių pervedimų šis rodiklis yra vienas aukščiausių ES.

Galimybes taisyti šią situaciją ir adekvačiai finansuoti socialinę apsaugą ir viešąsias paslaugas riboja menkos valdžios sektoriaus mokestinės pajamos. Prie tokios padėties prisideda ir vadinamasis gyvulių ūkis, t. y. taikomi skirtingi mokesčių tarifai subjektams, vykdantiems veiklą pagal skirtingas veiklos formas, tokių veiklos formų gausa. Pastaraisiais metais ši situacija taisyta tik kosmetinėmis priemonėmis. Trūksta pažangos ir perorientuojant mokesčių sistemą ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, taršos ir pan., link. Apskritai, nedidinat mokestinių pajamų ir BVP santykio, galimybės spręsti įsisenėjusias socialines problemas ir toliau yra ribotos. Mažesnė socialinė įtampa visuomenėje padidintų visuomenės imunitetą pasaulyje populiarėjančioms populistinėms idėjoms.

Apibendrinant, norisi atkreipti dėmesį, kad tolesnis ekonominės gerovės kūrimas, tikėtina, bus sunkesnis nei iki šiol, tad kloti pamatą šviesesniam rytojui ir nukreipti tam visą energiją būtina jau dabar. Nes, kaip sakė airių rašytojas ir dramaturgas Džordžas Bernardas Šo, protingus mus padaro ne prisiminimai apie praeitį, o prisiimama atsakomybė už mūsų ateitį.

Autorius:
Laura Galdikienė
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė

https://www.lb.lt