Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas

MINDAUGAS – (g. apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236-1263 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1251–1261 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena – liepos 6-oji (1253-07-06) – yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Reklama

Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Volynės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Volynės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu. Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis.

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Volynės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 1244–1245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dabar ? Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248 m. pab. ar pačioje 1249 m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šiųdviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „Lietuvos žemės“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parbus. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją arba birželio 29-ąją (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Sudomino? Skaitykite toliau – http://www.ltvirtove.lt/ar_zinai.php?lt=lietuvos_didysis_kunigaikstis_mindaugas

Informacijos šaltinis: www.ltvirtove.lt