Viktoras ir Živilė Diawaros stebėjo ypatingą premjerą: pasaulio lietuvių jaunimas sugraudino pilną salę

Plojimai ir džiaugsmo ašaros – taip pasitiktas talentingo pasaulio jaunimo sukurtas miuziklas „Kol žodis gyvas…“. Premjerą, vykusią Rumšiškėse esančiame Lietuvos etnografijos muziejuje, stebėjo ir dainininkas bei prodiuseris Viktoras Diawara su buvusia žmona Živile – judviejų vaikai tapo tarptautinio muzikinio projekto dalimi.

Reklama

„Kol žodis gyvas…“ debiutas tapo vienu įsimintiniausių kūrybinės stovyklos akcentų – jau aštuoniolika vasarų kompozitoriaus ir projekto sumanytojo Gedimino Zujaus iniciatyva į Lietuvą susirenka lietuviškų šaknų turintis jaunimas iš įvairių pasaulio šalių. Šiemet stovykloje dalyvavo atlikėjai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinių Arabų Emyratų, Naujosios Zelandijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Airijos, Malio ir Lietuvos.

Šių metų miuziklas – muzikinė kelionė per Lietuvos istorijos tūkstantmečius – nuo baltų genčių laikų iki 1918-ųjų Vasario 16-osios. Režisierių komandos – Gedimino Zujaus, Dominykos Vosyliūtės, Indrės Karbauskaitės, Adrijaus Kvederavičiaus – dėka spektaklyje atgijo pagoniški ritualai, Lietuvos krikštas, lemtingi mūšiai, carinės priespaudos metai ir knygnešių pasiaukojimas, padėję išsaugoti lietuvišką žodį.

Ne vienas žiūrovas, užpildęs Lietuvos etnografijos muziejaus Klojimo teatrą Rumšiškėse, braukė ašaras. Po premjeros publika patvirtino – ne iš liūdesio, o iš pasididžiavimo, nes scenoje skambėjo lietuviškas žodis, istorija ir muzika, o pasaulio lietuvių jaunimas per šokį, vaidybą ir dainą jautriai bei šiuolaikiškai pasakojo Lietuvos kelią į laisvę. Anot jų, moderni sceninė kalba čia darniai susiliejo su pagarba tautos tradicijoms, todėl spektaklis palietė ne tik jaunus žmones, bet ir jų tėvus bei senelius.

Laiškas iš praeities – jaunuolių idėja

Po spektaklio G. Zujus pasakojo, kad nemaža dalis miuziklo tekstų gimė pačių stovyklos dalyvių kūrybinėse dirbtuvėse.

„Jaunimas pats kūrė tekstus, diskutavo, kaip šiandien papasakoti Lietuvos istoriją savo bendraamžiams. Viena gražiausių jų idėjų buvo laiškas iš praeities dabarties žmogui“, – pasakojo projekto vadovas.

Šis simbolinis laiškas tapo vienu jautriausių spektaklio akcentų. Norėdami suteikti jam autentiškumo, stovyklos dalyviai popierių sendino patys – mirkė vandenyje, džiovino, dažė kava, kad jis atrodytų tarsi išlikęs iš senųjų laikų.

Pasak G. Zujaus, toks kūrybinis procesas leidžia jaunimui ne tik išmokti vaidinti ar dainuoti, bet ir pačiam prisiliesti prie istorijos.

Pastatymo choreografija rūpinosi Dominyka Vosyliūtė. Muzika – Gediminas Zujus, Andrius Gružauskas, Linas Rimša. Daugumos tekstų autorius – Adrijus Kvederavičius. Garso režisierius – Albertas Jankauskas.

Lietuvybė prasideda nuo ryšio su kultūra

Tarp gausybės žiūrovų buvo galima išvysti ir dainininką bei prodiuserį, grupės „Skamp“ ir projekto „LT United“ narį Viktorą Diawarą. Spektaklį jis stebėjo kartu su buvusia žmona Živile Diawara. Abu atvyko palaikyti savo vaikų – šešiolikmečio Kipro ir trylikametės Izabelės, kurie šiame projekte dalyvauja jau ne pirmus metus.

„Nemanau, kad jie čia grįžtų, jeigu jiems nepatiktų. Jie čia susiranda draugų, jiems labai patinka atmosfera. Abu yra meniški – sūnus labiau domisi režisūra, jau kuria savo filmus ir spektaklius, o dukra labiau linksta į dainavimą. Tokia kūrybinė aplinka jiems labai artima“, – sakė V. Diawara.

Kipras šioje stovykloje dalyvauja jau trečią kartą, Izabelė – antrą.

Paklaustas, kas šiandien labiausiai padeda vaikams išsaugoti lietuvišką tapatybę, atlikėjas ilgai negalvojo.

„Manau, kad svarbiausia – turėti ryšį su savo kultūra. Tas ryšys atsiranda per šventes, istoriją, senelių pasakojimus, lietuviškas tradicijas. Visa tai pamažu formuoja žmogų“, – įsitikinęs muzikantas.

Nors pats vaikystėje tokioje kūrybinėje stovykloje nedalyvavo, jis prisimena augęs lietuvybę puoselėjančioje aplinkoje ir mokęsis „Vasario 16-osios gimnazijoje“ Vokietijoje.

„Lankėme tautinius šokius, buvau tarp skautų, ateitininkų. Vyko spektakliai, šimtadieniai, įvairios lietuviškos veiklos. Galėčiau sakyti, kad tai buvo kažkas panašaus į tai, ką šiandien matau čia“, – pasakojo jis.

Mato lietuvybės atgimimą

V. Diawara įsitikinęs, kad Lietuvoje šiandien vyksta natūralus sugrįžimas prie savo šaknų.

„Man atrodo, kad Lietuvoje vyksta lietuvybės atgimimas. Žmonės vėl atranda sutartines, folklorą, tradicijas. Dar prieš dešimt ar dvidešimt metų to nebuvo taip stipriai jaučiama, o dabar matau, kad jaunimas vis dažniau atsigręžia į savo kultūrą. Net ir šiuolaikinėje muzikoje tai labai matyti – anksčiau daugelis dainuodavo angliškai, o dabar vis daugiau dainuoja lietuviškai“, – pastebėjo atlikėjas.

Jo teigimu, šią tendenciją jis mato ir savo namuose.

„Mano vaikai daugiausia klausosi lietuviškos muzikos. Kai važiuojame automobiliu, dažniausiai skamba lietuviškos dainos. Man atrodo, kad su lietuvybe viskas yra tvarkoje“, – šypsojosi V. Diawara.

Jis patikino, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos remta G. Zujaus iniciatyva yra įrodymas, kiek daug gali talentas ir motyvacija. Jam pritarė visi kalbinti žiūrovai, pastebėję, kad per savaitę sukurti miuziklą, pasakojantį nuoseklią istoriją, yra iššūkis.

Prieš pakylant uždangai į žiūrovus pirmiausia kreipėsi Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė. Ji priminė, kad simboliška šį projektą pristatyti būtent Lietuvos etnografijos muziejuje – vietoje, kur kiekvienas pastatas, kiekviena sodyba ir kiekviena detalė pasakoja Lietuvos istoriją.

„Sveiki atvykę į lietuvybės lopšį. Čia, Rumšiškėse, gyva tikroji lietuvybės dvasia – istorija, kultūra ir tradicijos sklinda iš senųjų sodybų. Visą savaitę pasaulio lietuvių ir Lietuvos vaikai sėmėsi stiprybės iš savo protėvių palikimo – dainavo liaudies dainas, skaitė lietuviškus tekstus ir visa tai pavertė istorija, kurią šiandien išvysite scenoje“, – sakė A. Černiauskaitė.

Ji pabrėžė, kad jau aštuoniolika metų vykstantis projektas kasmet suburia talentingiausią pasaulio lietuvių jaunimą ir padeda jiems iš naujo atrasti ryšį su Lietuva.

„Linkiu, kad šis projektas gyvuotų dar daug metų, nes čia auga Lietuvos ateitis“, – kalbėjo ji.

G. Zujus atkreipė dėmesį, kad šių metų miuziklas – lyg pasaka, muzikinė kelionė per svarbius Lietuvos istorijos etapus.

„Praėjusiais metais pasakojome istoriją nuo 1918-ųjų iki Nepriklausomybės atkūrimo. Šįkart nusprendėme grįžti prie pačių ištakų – nuo baltų genčių iki 1918 metų. Norėjome papasakoti apie mūsų tautos kovas, pasiaukojimą ir žmones, kurie išsaugojo lietuvišką žodį. Todėl šiame miuzikle ypatingą vietą skyrėme knygnešiams. Kol gyvas žodis, gyva ir tauta. Būtent todėl spektaklis pavadintas „Kol žodis gyvas…“, – sakė jis.