Dilema dėl būsimų darbuotojų: specialistai atsakė, kokių ateityje reikės labiausiai ir kaip tam ruošiamasi

Dabartinė dirbančių suaugusių karta vaikystėje svajojo tapti ugniagesiais, policininkais ar aktoriais – žmonėmis, kurių profesijos atrodė įspūdingos ir kupinos iššūkių. Šiuolaikiniai jaunuoliai kiek pakeitė požiūrį ir galvoja nebe apie konkrečias profesijas ar atlygio dydį, o apie laisvę, kurią galėtų gauti ar susikurti dirbdami. Specialistai papasakojo, ko reikės ateities darbo rinkai Lietuvoje ir kuo dirbti norėtų dabartiniai mokiniai.

Reklama

Vaikai nori dirbti sau

„Erudito” licėjaus direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa pastebėjo tendenciją, kad dabartiniai mokiniai nori veikti tai, kas suteikia laisvės, pasirinkimo. Daugelį užkrečia ir žaviai atrodo startuolių veikla, nes rodo, kad galima daryti tai, kas patinka, ir iš to gyventi. Taip pat vaikams patraukliai atrodo laisvai samdomų žmonių darbas. Mat jis siūlo laisvę, nepriklausomai nuo buvimo vietos bei konkrečių darbo valandų. Šiais laikais daugiau galvojama ne apie konkrečias profesijas, bet apie darbo sąlygas. Aplinka visuomenėje rodo, kad galima gauti išsvajotą laisvę ir gyventi savęs nevaržant dėl darbo: „Tai matosi iš jaunų, darbo rinkoje jau esančių, žmonių patirčių. Daugelis tikisi lankstaus darbo grafiko, galimybės dirbti iš namų, ilgesnių atostogų, galimybių keliauti. Tarp pasirinkimo sričių dominuoja kūrybiniai užsiėmimai, atsiranda supratimas, kad galima dirbti tai, kas susiję su asmeniniais gebėjimais ir pomėgiais. Po truputį mažėja noras dirbti tai, kas atneša daugiausiai pinigų bei suteikia saugumo”.

Yra mokinių, kurie svajoja tapti nuomonės formuotojais, mato daugybę pavyzdžių pasaulyje, kai kiti vaikai tapo įvairiais „youtuberiais”. Tai rodo, kad dar būdami mokyklos suole vaikai jau gali užsidirbti nemažai pinigų. „Iš vienos pusės, tai yra šiuolaikinis gyvenimo būdas, atrodantis lengvai, atnešantis pinigų paprastai ir nereikalaujantis specialaus išsilavinimo. Didžioji rizika ta, kad norint auginti žiūrovų ar sekėjų skaičių šioje srityje beveik būtina pataikauti populiariai nuomonei. Tai reiškia, kad dažnu atveju tai kenkia asmenybės brandai ir intelektiniam augimui, nes ieškoma primityvaus turinio ir jo atvaizdavimo formų. Kita problema, kad tokie žmonės patiria psichologinių atakų iš visuomenės komentarų forma. Tai natūraliai kenkia sveikatai, o ypač žalinga vaikams, kurie nėra visiškai suaugę ir pasiruošę kritikai”, – kalbėjo „Erudito” vadovas.

Populiariausi – technologijų specialistai

Tuo tarpu, situacija Lietuvos darbo rinkoje atspindi kiek kitokius poreikius. Darbdaviai tebekovoja dėl darbuotojų, siūlo įvairiausias papildomas naudas, tačiau vis dar trūksta reikiamų darbuotojų. „Alliance for Recruitment” partneris Andrius Francas išvardino, kad šiuo metu labiausiai trūksta IT specialistų, finansų specialistų, inžinierių, užsienio kalbomis kalbančių klientų aptarnavimo specialistų, pardavimo specialistų (ypač eksporto, kalbančių anglų ir kitų šalių kalbomis), logistikos specialistų.

Jo manymu, per artimiausius 10 metų Lietuvoje vis daugiau darbo jėgos reikės technologinėse, inžinerinėse srityse bei darbui su dirbtiniu intelektu, taip pat – atsinaujinančios energetikos bei elektronikos specialistų.

Viena iš problemų yra ta, kad darbdaviai, ieškantys, pavyzdžiui, itin paklausių IT srities darbuotojų dažnai tikisi jau patyrusių specialistų. O mokslus vos baigę jaunuoliai nenori dirbti už mažą algą, nes vidutinis atlyginimas šiame sektoriuje – kur kas didesnis už kitų darbuotojų. Tad ką daryti dėl šios problemos?

Pasak A. Franco, tai – vištos ir kiaušinio klausimas. Jo teigimu, reikia glaudesnio bendradarbiavimo tarp aukštojo mokslo institucijų ir verslo, kad universitetuose bei kolegijose studentai turėtų daugiau IT verslo užduočių, lengviau atliktų praktikas – tai „užkabina” ir tada žmogus gali turėti vienokią ar kitokią patirtį bei įsitvirtinti darbo rinkoje. „Dabar apskritai jaunimui sunkiau gauti darbą, jaunimo 15-24 m. nedarbo lygis yra 20% Lietuvoje. Pvz., Portugalai šią problemą sprendžia per tai, kad pirmam jauno darbuotojo darbui yra netaikomas joks GPM pirmus metus, palaipsniui jį didinant per vėlesnius dvejus ir išlyginant, kad žmonės uždirbtų daugiau arba sutiktų pradėti darbą už mažesnį atlyginimą „ant popieriaus” taip ir darbdaviui suteikiant paskatą samdyti”, – kalbėjo įdarbinimo specialistas.

N. Pačėsa, paklaustas, galbūt ne tik švietimo įstaigos, bet ir tėvai galėtų prisidėti prie vaikų paruošimo darbo rinkai, atsakė, jog vaikai patys pradeda domėtis profesijomis dar darželyje. Todėl tėvai gali pradėti kalbėtis apie darbus bei profesijas su ikimokyklinio amžiaus vaikais: „Galima pradėti nuo tėčio, mamos pareigų ir po truputį platinti vaiko akiratį. Mūsų mokykloje tam taip pat skiriama dėmesio, pasitelkiami skirtingi formatai, kad vaikai susipažintų su įvairiais darbais. Mes taikome projektų programą, kurioje vaikams suteikiama visiška laisvė ir atsakomybė dėl įgyvendinimo. Ji kartais gąsdina tėvus, mat bijoma, kad vaikai patys nesugalvos idėjos ar nesugebės jos įgyvendinti. O mes pastebime, kad su kiekvienu tokiu projektu vaikų branda sparčiai auga, jie sugalvoja labai netikėtų idėjų ir būdų jas įgyvendinti”.

Darbo rinkoje reikalingos savybės ugdomos dar mokykloje

Apie darbo rinką ir paruošimą jai kalbantys ekspertai bene neišvengiamai mini švietimo įstaigas bei valstybės paramą ruošiant trūkstamų profesijų atstovus. „Erudito” vadovas tikina, kad ši mokykla kreipia dėmesį į vaikų poreikius ir padeda jiems suprasti, kaip atrodo darbas sau, lavina savistabą bei skatina ugdyti asmenines savybes, kurių gali prireikti dirbant, skatina atkreipti dėmesį į pomėgius bei jų neapleisti. „Tyrimai rodo, kad dabartiniai vaikai išlaiko lūkestį, jog neprisiriš prie vieno darbo ar profesijos – dabartiniai jauni žmonės net 15 kartų per gyvenimą keis net ne darbo vietą, bet sritį. Tai reiškia, kad norima išmokti ir pažinti kuo daugiau įvairių profesijų. Dar viena populiari tendencija – noras patiems kurti, o ne dirbti kitiems”, – sakė N. Pačėsa.

Šiems žmonėms atėjus į darbo rinką, pirmiausia reikės didžiulio savarankiškumo. Taip pat – atsakomybės, kuri neatsiejama nuo savarankiškumo. „Erudite” labai daug dėmesio skiriame būtent šių kompetencijų ugdymui. Tam pasitelkiami įvairūs formatai, tarkime – projektai, kurių esmė vienam ar su komanda sugalvoti idėjas, išsikelti tikslus ir galiausiai juos pasiekti”, – pridūrė licėjaus vadovas.
Kitas svarbus dalykas, pasak jo – adaptyvumas ir suvokimas, kad pasaulyje ne viskas jau nuspręsta ir sukurta. Daug ką galima sugalvoti, išmąstyti, atrasti ir sukurti pačiam: „Tradiciškai, kitų mokyklų sistema „pastatyta” ant teisingo atsakymo pateikimo. Būtent tai trikdo kūrybiškumo ugdymą, neskatina improvizuoti ir net mąstyti. Panašiai mąstoma ir pradėjus profesinę veiklą, kad yra tik vienas teisingas būdas atlikti užduotį, kurį geriausiai žino vadovas. Mes mokinius ugdome taip, kad nėra vieno teisingo atsakymo ir būdo išreikšti bei pateikti dalykus, kad svarbi kiekvieno nuomonė ir iniciatyva ieškant geriausio sprendimo. Tai užaugusiems vaikams leidžia greitai adaptuotis kintančioje situacijoje bei dinamiškame pasaulyje, kas yra itin aktualu”.

A. Francas ragino aukštojo mokslo įstaigas ruošti rinkai tuos, kurių reikia iš tikrųjų: „Yra specialybių, kurių atstovų trūksta, bet jų skaičius vis neauga (pvz., gydytojų ar mokytojų). Jiems galėtų būti skiriamas tikslinis finansavimas iš valstybės su papildomomis stipendijomis jau įsidarbinus. Mes, kaip valstybė, turime daug duomenų, reikia rengti specialistus ne tiems, kam daugiausiai trūksta (nes visada trūks krovėjų, siuvėjų, kasininkų, pakuotojų) ir kurie garsiausiai šaukia, bet tiems, kurie moka didžiausius atlyginimus ir sukuria didžiausią vertę Lietuvos ekonomikai”.

Anot jo, Vyriausybė prie specialistų ruošimo prisideda per efektyvesnę Užimtumo tarnybos veiklą (perkvalifikavimą), darbą su moksleivių švietimu per karjeros konsultantus, darbą su tėvais.