Keliauju, vadinasi, teršiu? Tvaraus turizmo mitai ir realybė

Kelionės – malonios ir laukiamos patirtys, kurios lemia mūsų emocinę būklę, slopina nerimą ir gerina smegenų veiklą. Tačiau šiandieniniame kontekste, kai vis daugiau kalbama apie aplinkosaugos temas bei taršą lemiančius faktorius, egzistuoja ir „keliautojo kaltės“ jausmas. Vis dažniau susimąstoma, kokie pokyčiai neišvengiamai laukia turizmo ir aviacijos. Ar „skrydžio gėda“ privers mus nebekeliauti? Ar patys galime „išpirkti“ kaltę ir kaip? Kas turėtų žengti pirmąjį žingsnį – kelionių organizatorius ar keliautojas?

Į šiuos ir kitus klausimus diskusijoje apie tvaresnes keliones atsakyti bandys jau šį šeštadienį Birštone vyksiančio festivalio „Būtent“ dalyviai: klimatologas Silvestras Dikčius, verslo psichologė Ugnė Juodytė, Lietuvos oro uostų Aplinkosaugos skyriaus vadovė Dr. Kristina Greičiūtė bei didžiausio vietinio kapitalo kelionių organizatoriaus Baltijos šalyse „Novaturo“ tvarumo vadovė Audronė Alijošiutė-Paulauskienė.

Besikeičiantis požiūris į keliones

Diskusijos apie tvarumą netyla, o aplinkai draugiškesnių sprendimų paieškos turizmo industrijoje taip pat ne išimtis. Pasak „Novaturo“ tvarumo vadovės Audronės Alijošiutės-Paulauskienės, dažnai tvarumą siejame tik su kokia nors viena tema, pavyzdžiui, klimato kaita ar atliekų rūšiavimu, nors iš tiesų jis apima daugelį sričių: „Tvarumo sąvokai priskiriami ir vietos žmonės, jų gyvenimo kokybė, socialiniai ir ekonominiai aspektai, mūsų pačių santykiai su gamta. Be to, čia labai svarbi ir edukacijos, atsakomybės bei iniciatyvos dalis – jei kuriame tvaresnių kelionių pasiūlą, jai reikalinga paklausa, ir atvirkščiai.“

Ekspertės teigimu, gyvename apsupti daugybės rizikų: potvyniai, gaisrai, ekstremalūs orai, karai, streikai ir dar daugybė kitų, tad joms turi ruoštis visos pusės. „Ir keliautojas, ir kelionės organizatorius turi įvertinti galimas kelionės rizikas ir, kiek įmanoma, joms pasiruošti. Svarbu šias rizikas žinoti, gerbti aplinką, kurioje keliaujame, ir bent mažais žingsniais taikyti tvaresnius keliavimo įpročius“, – sako didžiausio vietinio kapitalo kelionių organizatoriaus Baltijos šalyse „Novaturo“ tvarumo vadovė Audronė Alijošiutė-Paulauskienė.

Klimatologas, tinklalaidininkas ir keliautojas pėsčiomis Silvestras Dikčius prisipažįsta jau prieš dvidešimt metų, dar studijuodamas klimatologiją, susimąstęs apie besikeičiančio klimato grėsmę.

„Daug vėliau sužinojau, kad dalis žmonių išgyvena labai stiprias emocijas, susijusias su aplinkos pokyčiais. Nors pats „ekologinio nerimo“ nejaučiu, tačiau klimato kaita verčia susimąstyti apie atsakomybę bei savo veiksmų pasekmes. Tačiau nėra paprasto recepto, kaip apsisaugoti nuo neigiamų minčių apie klimato kaitą ir kitas aplinkos grėsmes. Aš pats renkuosi bent jau nemeluoti sau, kad viskas šiuo klausimu yra gerai“, – mąsto klimatologas.

Pasak jo, pirmas žingsnis būtų pripažinti, kad mūsų kelionės turi ir tamsią, nematomą pusę. Antras – atrasti balansą tarp tikro asmeninio kelionių poreikio ir išorės transliavimo, kad privalai keliauti daug ir toli. „Troškimas keliauti visais laikais buvo vienas tų dalykų, kurie varo žmones į priekį. Ypač dabar, kai turime tiek galimybių, kiek niekada neturėjome ir jomis naudojamės kiekvienas pagal savo išgales. Todėl dalis žmonių išties jaučia „ekologinį nerimą“, dalis save riboja, o kiti vengia apie tai galvoti. Mano kelias yra pripažinti vartojimo pasekmes ir mažinti savo pėdsaką, ką gana sėkmingai darau kasdienybėje. Tuo tarpu ten, kur neįmanoma, stengiuosi bent jau nepiktnaudžiauti ir, žinoma, laukiu švaresnių technologijų“, – teigia S. Dikčius.

Reaguodama į šių dienų situaciją jam antrina ir verslo psichologė Ugnė Juodytė. Tiesa, ji nemano, jog „keliautojo kaltė“ gali privesti visiškai atsisakyti kelionių: „Natūralu, kad matant, kokį poveikį klimato kaita daro aplinkai, žmonės ieško priežasčių, kodėl tai vyksta ir ką galima padaryti, kad tai sustabdytume. Vis dėlto, visiškai atsisakyti kelionių tikriausiai nerealu, nes yra maršrutų, kurie fiziškai kitaip nepasiekiami arba kainą būtų neadekvati, žmogus jos nemokės. Tačiau jei mums yra būtinybė keliauti – mes galime rasti būdus, kaip tai daryti tvariau. Be to, pasikeitus galimybėms, gali keistis ir žmogaus elgsena.“

Anot psichologės, verslai ir aviacijos pramonė taip pat turi prisidėti prie tvarumo skatinimo, investuodami į efektyvesnes technologijas ir mažindami emisijas. Jei pramonės sektoriai įsipareigos mažinti savo ekologinį poveikį, tai gali turėti įtakos ir žmonių požiūriui į skrydžius.

Turizmo ir aviacijos pokyčiai neišvengiami

Atliepdama šių dienų aktualijas, Lietuvos oro uostų Aplinkosaugos skyriaus vadovė, LTOU Aplinkosaugos bei „NET Zero“ strategijos kūrėja dr. Kristina Greičiūtė sako, kad aviacijos sektorius nuolat edukuoja ir apie būsimus bei esamus pokyčius klimato kaitos atžvilgiu informuoja keliautojus. Tačiau, pasak jos, skiriasi keliautojų grupės: vieniems ši informacija itin aktuali ir prioretizuojama, tuo tarpu kitiems vis dar svarbesnė žemesnė skrydžių kaina.

„Aviacijoje pats didžiausias teršėjas yra orlaiviai, nors bendras procentas taršos nėra jau toks didelis, pasauliniu mastu jis sudaro 2%. Tačiau Europa jau turi išsikėlusi ambicingą tikslą – pirmoji tapti žaliu žemynu. Tam, kad šis tikslas būtų sėkmingai pasiektas, kuriama atitinkama teisinė bazė ir įgyvendinimo mechanizmai. Be to, dauguma aviacijos organizacijų yra išsikėlusios tikslą tapti nulinio poveikio klimatui bendrovėmis iki 2050 metų. Tą patį įsipareigojimą turime ir mes, Lietuvos oro uostai, ir atitinkamai tam ruošiamės. Artimiausias bei prieinamiausias būdas mažinti orlaivių sukeliamą taršą bus tvarių aviacijos degalų naudojimas“, – teigia Lietuvos oro uostų Aplinkosaugos skyriaus vadovė.

Psichologė U. Juodytė mano, jog ne tik verslai, bet ir pats žmogus gali prisidėti prie teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, kiek įmanoma, rinkdamasis tvaresnes kelionių priemones, kiekvieną dieną pagalvodamas apie energijos taupymą bei atliekų mažinimą: „Taip pat svarbu inicijuoti diskusijas, organizuoti veiklas, kuriomis būtų skleidžiama žinia ir imamasi realių veiksmų, prisidedančių prie klimato kaitos mažinimo. Be to, galima skirti tam tikrą sumą pinigų projektams, kurie tiesiogiai prisideda prie poveikio aplinkai mažinimo.“