Inžinieriumi dirbantis Edvard profesiją pamilo stebėdamas tėčio darbą: „Laikas ėjo, o pomėgis niekur nedingo“

Kuomet ateina laikas rinktis profesiją, didelė dalis mokinių jaučia nerimą – jiems sunku apsispręsti, ką norėtų dirbti ateityje, kokia specialybė juos domintų ir kur galėtų save realizuoti. Tokiais atvejais vertėtų atsižvelgti į tai, kas domino vaikystėje, sako inžinieriumi šiandien dirbantis Edvard Šaškevič. Jo patirtis byloja, kad nuo mažų dienų traukę automobiliai nulėmė norą pasirinkti studijuoti inžinieriaus profesiją.

Reklama

Vyriausiuoju inžinieriumi dirbantis Edvard Šaškevič prisimena, kad inžinerijos sritis jį sudomino dar vaikystėje. Vyro tėtis dirbo mechaniku, tad paauglystėje jam daug laiko tekdavo praleisti garaže – reikėdavo padėti tėčiui, stebėti, kaip remontuojami automobiliai, bandyti keisti detales savo jėgomis.

„Laikas ėjo, o pomėgis dirbti prie automobilių niekur nedingo. Pabaigęs mokyklą sužinojau, kad Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje dėstoma Mechaninių technologijų inžinerija, viena iš šios studijų krypties atšakų buvo automobilių mechanika, tad ją ir pasirinkau. Tuo metu dar galvojau kad „nersiu“ tik į automobilių pramonę, bet ilgainiui išmokau ir gamybos procesų, projektavimo, braižymo įgūdžių. Visa tai praplėtė mano darbo spektrą, o didžiąją dalį dėstytos medžiagos vis dar naudoju kasdien“, – dalinasi jis.

Darbą susirado po praktikos

E. Šaškevič prisimena, kad besibaigiant trečiajam studijų kursui visi studentai privalėjo atlikti praktiką pasirinktoje įmonėje.

„Tuo metu kolegijoje vykdavo konferencijos, į kurias atvykdavo skirtingos įmonės, siūlančios praktikos ar darbo vietas, todėl susirasti praktikos vietą nebuvo labai sudėtinga. Nepaisant to, aš nenorėjau rinktis įmonės, kuri užsiima masine gamyba, svajojau praktiką atlikti mažesnėje įmonėje, kur galėčiau stebėti ir dalyvauti visuose gamybos etapuose. Galiausiai suradau mažą, bet labai gerai struktūrizuotą įstaigą, kuri gamino patobulintas „Harley-Davidson“ motociklų detales. Vėliau, baigęs studijas ir atlikęs praktiką, likau šioje įmonėje dirbti“, – teigia jis.

Pašnekovas priduria, kad per visą darbovietėje praleistą laiką, pavyko išmokti labai daug naudingų dalykų – jis buvo apmokytas būti staklių operatoriumi, kurti specialiai staklėms reikalingas programas, projektuoti naujas detales. Paklaustas, ar jam neatsibodo inžinieriaus darbas, vyras atsako, kad tokia mintis niekada nebuvo jo aplankiusi – inžinieriaus darbas jam atrodo įdomus, naudingas ir nemonotoniškas.

„Inžinierius turi palengvinti darbą arba išspręsti kitiems žmonėms kilusias problemas. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu įmonėje, kuri užsiima automobilių vairo kolonėlių remontu. Viena iš mano pareigų – aprūpinti cecho mechanikus reikiamais nestandartiniais įrankiais. Dažnai parduotuvėse parduodami įrankiai nėra tinkami darbui atlikti, todėl tenka gaminti naujus. Šioje stadijoje vyksta visi gamybos procesai, nuo įrankio projektavimo iki galutinio produkto testavimo ir tobulinimo, o galiausiai – pagaminto įrankio pardavimo užsienio partneriams bei įmonėms. Man šis darbas labai patinka, nes aš matau visą jo eigą, nuo pat pirmos idėjos iki galutinio produkto“, – sako E. Šaškevič.

Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) direktorius Darius Lasionis sutinka, kad inžinieriaus darbas yra nemonotoniškas – šios specialybės atstovai dažnai susiduria su iššūkiais, kurių sprendimui būtina pasitelkti kūrybiškumą ir nestandartinį mąstymą.

„Dažnai apie tai nepagalvojame, bet inžinieriai yra mus „apsupę“ – jie kuria, projektuoja, gamina laivus, automobilius ir komponentus jiems, palydovus, sudėtingas bei preciziškas detales naudojamas įvairiuose produktuose, dirba su dirbtiniu intelektu, diegia robotines sistemas, novatoriškas technologijas įmonėse, gamina naujus įrankius ir daro viską, kad mūsų gyvenimas būtų lengvesnis. Tai yra puiki specialybė tiems žmonėms, kurie nenustygsta vienoje vietoje, turi lakią vaizduotę ir nori prisidėti prie ateities technologijų kūrimo“, – tikina jis.

Jaunimui pataria neprarasti motyvacijos

Paklaustas, ką galėtų patarti apie būsimos specialybės pasirinkimą svarstančiai jaunajai kartai, E. Šaškevič atsako, kad mokiniams, kurie yra sumanūs, kūrybingi ir mėgsta projektuoti, vertėtų pasidomėti inžinieriaus specialybe.

„Pradėjus studijas, žinoma, reikės priprasti prie naujo mokymo stiliaus, kuris yra kitoks nei mokykloje – paskaitos gali trukti pusantros arba kartais net tris valandas, tačiau visa tai padeda geriau suprasti ir įsigilinti į dėstomą temą. Tiems mokiniams, kurie dar nėra pasirinkę jokios specialybės ir galbūt jaučiasi pasimetę, siūlau atsižvelgti į tai, kas jums kėlė džiaugsmą vaikystėje. Tikėtina, kad tai ir gali jums pasufleruoti, kokia specialybė labiausiai tiktų“, – pataria inžinierius.

Nepaisant to, pašnekovas priduria, kad mokinių pastangos neturėtų apsiriboti ties baigiamaisiais egzaminais – neva kartais galvojama, kad įstojus į aukštąją ar profesinę mokyklą stengtis ir mokytis nebereikia.

„Stengtis reikia visur – namų ruošoje, mokykloje, universitete, kolegijoje, profesinėje mokykloje ar darbe. Savo kailiu patyriau, kad jeigu gerai mokaisi ir esi aktyvus paskaitose, dėstytojai tai labai vertina. Ne kartą už gerus pažymius gavau amerikietiškas „HAAS“ stipendijas, teikiamas mokiniams inžinerijos srityje paskatinti. Be to, gerų pažymių ir aktyvumo dėka man pasisekė gauti nemokamus darbo su „HAAS CNC“ staklėmis mokymus. Nepamirškite stengtis, išlikti motyvuotais ir viskas bus gerai“, – reziumuoja E. Šaškevič.