Kultūra ir menas

Sektantas pasiekia kalnus. Kas toliau?

Paskelbta

10 metų prieš

2016-05-11, 12:34

Raminta V.

Šviečiantis miškas.

Reklama

Vakare visur buvo tamsu. Miške girdėjosi alasas. Paukščiai, žvėrys, vabzdžiai – viskas susimaišė į bendrą garsų punšą. Sektantas sėdėjo medyje ir žvalgėsi. Šiap ne taip jam pavyko pabėgti nuo ordos. Su jais kovoti būtų buve sunku ir reikalautų daug jėgų. Aišku, būtų laimėjas, tačiau prarastų daug laiko ir žinoma energijos. Šiuo atveju geriausia buvo elgtis protingai. Iš aukštai viskas atrodė dar gražiau. Naujas miškas, į kurį atkeliavo buvo kitoks. Čia daug daugiau judesio. Gyvūnų įvairovė tiesiog stebino. Tiesa, plėšrūnų, kaip ir nepasitaikė. Tas džiugino. Augmenija vėl gi atrodė kitaip. Daugiau splavų ir jos ryškesnės. Dabar sėdint medyje, kaip baltosios žvaigždės šviesa nebešviestė, miške nebuvo taip jau tamsu. Keletas gelsvų krumų skleidė šviesą. Tik nevisuomet, o kai koks gyvūnas pajudindavo jų šakas. Žvelgiant iš aukštai, galėjai matyti, kaip aplinkui viskas juda. Tereikėjo stebėti vis sužimbančius gelsvus krumynus. Tikriausiai G5 senoliai būtent apie, tai ir pasakojo. Dar būnant namie, vienas iš jų minėjo apie naktį šviečiantį mišką. Realybėje viskas atrodė daug įspūdingiau. Rytoj laukia dar viena puiki diena. Reikės pagaliau pasiekti kalnus. Iki jų nemažas atstumas. Prie kalnų turėtų būti urvai, kuriuose galimai ir gyvena senosios kartos kariai. Belieka juos atrasti.

Smėliavimas Vilniuje

Sektantas demonstruoja savo sugebėjimus.

Sektantas, dar gerą valandą stebėjo naktinį miško gyvenimą ir galvojo apie rydieną. Veliau užmigo. Ryte jį pažadino miško gyventojai. Pramerkus akis, priešais jį, ant gretimų šakų sedėjo daugiau nei dešimt mažų voveraičių. Jos ramiai stebėjo atvykėlį, o viena kelis kartus metė juodus vaisius į Sektantą. Nuo to ir jis pabudo. Jis ramiai žiūrėjo į jas, o jos į jį. Niekas nejudėjo. Rodos miško žvėreliai stebėjo jį visą naktį. Jie tyrinėjo nematytą gyvį. Sektanto veida papuošė šypsena, kuomet viena iš voverių, dar kartą metė juodą vaisių. Sektantas ištiesė vieną ranką ir nukreipė į tolumoje esantį medžio kamieną. Kelios akimirkos ir iš delno išlėkė melsvas šviesos rutulys, kuris po akimirkos trenkėsi į nutaikyto medžio kamieną. Medis lūžo. Viršutinė jo dalis lėtai nulinko žemyn ir krito ant miško paklotės. Visos voverės greitai nušuoliavo ant kitų medžių. Smėliavimas Vilniuje – prisiminė Sektantas. Grįžus į G5 reikės būtinai papasakoti senoliams. Pademonstravęs savo sugebėjimus, jis atsistojo ir nušoko žemyn. Kelios akimirkos ir kojos pasiekė minkštas miško sąmanas. Jos čia buvo kur kas storesnės. Sektantas pažvelgė į kalnų pusę ir staigiai atsispyręs nuo žemės pasileido jų link.

Smėliavimas Vilniuje

Nematoma siena sustabdo Sektantą.

Greitai judant per mišką, prie jo prisijungė keletas gyvūnų. Nors Sektanto greitis buvo didelis, gyvūnai nei per metrą neatsiliko. Iš abiejų šonų jie skrodė per mišką kartu su juo. Atrodė, kad jiems tai pramoga. Sektantas susikaupė ir po kelių akimirkų atsispyręs nuo žemės šovė į viršų. Pasiekęs artimiausią šaką atsispyrė ir nusitaikė į kitą. Taip jis šuoliavo ir viena akimi stebėjo apačioje neatsiliekančius miško žvėris. Galiausiai, priekyje jau pasirodė kalnai ir miško pabaiga. Keliais judesiais jis atsispyrė nuo paskutinių medžių šakų ir šoko iš miško į nedidelę pievą. Kelios akimirkos ir jis ore trenkėsi į sieną. Nuo smugio prarado sąmonę ir iš didelio aukščio krito žemyn. Paskui jį bėgę žvėrys ties miško riba sustojo ir stebėjo pievoje gulintį Sektanto kūną.