Sukrečianti 1941-ųjų Juodupės istorija ekrane: budeliais tapę kaimynai ir nelengvas kelias į atleidimą

Sukrečiančio dokumentinio filmo „Gimę dangui“ premjeroje pristatyta prieš 85 metus Juodupėje įvykusi tragedija – 1941-ųjų Joninių naktį sovietiniai aktyvistai nukankino 13 nekaltų vyrų. Filmo kūrėjai pasirinko apie okupacijos nusikaltimą pasakoti kitaip: liudininkų, istorikų ir kitų pašnekovų lūpomis jie ne tik atkuria žudynių aplinkybes, bet ir ieško atsakymo – kaip, nepamirštant nusikaltimo ir jo aukų, mokytis neužstrigti nuoskaudoje, pyktyje, keršto troškime, kad kančia nepražudytų, o brandintų mus kaip žmones.

Reklama

Artima patirtis

Kino dokumentikos studijos „Širdies Piligrimai“ sukurtame filme ši tema tampa ir itin asmeniška. Juodupėje tarp nukankintųjų buvo filmo idėjos autorės ir režisierės Audronės Bielinienės senelis, šaulys Jonas Mieliūnas. Todėl pasakojimas apie vieną skaudžiausių krašto istorijos įvykių, anot premjeros svečių, kartu kelia klausimą, ką su okupacijos paliktomis žaizdomis darome šiandien ir kaip neleisti jų paliktam skausmui iš kartos į kartą perduoti pykčio bei keršto troškimo.

„Juodupės įvykiai yra viena iš daugelio okupacijos paliktų žaizdų, tačiau faktai šiame pasakojime nėra tikslas, daug svarbiau šiandien mąstyti apie tai, ką mes savyje tebesinešame iš to niūraus istorijos laikotarpio. Tai patyrė mūsų tėvai ir seneliai, o mes nebūtinai ir šiandien viską žinome, nes kalbama beveik nebuvo. Tačiau tėvų ir senelių išgyvenimų pėdsakai glūdi mumyse. Niekas niekur nedingsta“, – sako A. Bielinienė.

Pasak režisierės, kuriant filmą buvo svarbu neapsiriboti detaliu pasakojimu apie tai, kas anoumet įvyko.

„Tai nėra įvykio tyrimas ar metraščių kronikos, nesu istorikė. Man visuomet svarbiausia žmogaus širdis. Tai labai asmeniška tema, nes Juodupės tragedija palietė ir mano šeimą, tačiau kuriant filmą mąstėme, kaip šiandien turėtume kalbėti apie žvėriškus mūsų istorijos momentus, kaip turėtume išgyventi, priimti turimas žaizdas, kad jose neužstrigtume, neprapultume nesibaigiančiame kaltinimų, pykčio, neapykantos ir keršto verpete. Savo gyvenime ilgai ieškojau būdų, kaip padėti žaizdai gyti… gal šis filmas bus kam nors paskata pažvelgti į savo sužeistą gyvenimą nauju žvilgsniu“, – teigia režisierė.

Kuriant dokumentinę juostą svarbūs ne tik archyviniai šaltiniai. Operatorius, montažo ir garso režisierius Robertas Zamaris pasakojo, kad dirbant ties šia medžiaga sužinota dalykų, apie kuriuos nerasime informacijos internete – apie juos filme kalba žmonės, kurie išgyveno, buvo šalia.

Joninių naktis, Juodupėje tapusi kruvina

Filmas žiūrovą grąžina į 1941 metų birželį, kai Lietuvoje vienu metu vyko keli šalies istoriją pakeitę procesai – prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas bei Birželio sukilimas. Besitraukiant sovietinei valdžiai ir jos struktūroms, įvairiose Lietuvos vietose buvo žudomi politiniai kaliniai ir civiliai.

Juodupėje tragedija įvyko naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją. Filme pasakojama apie 13 nužudytų vyrų, tarp kurių buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos narių.

Istorikas, muziejininkas, Rokiškio krašto muziejaus Laisvės kovų istorijos skyriaus Obeliuose vedėjas Valius Kazlauskas pasakoja, kad Joninių naktis Juodupėje iki šiol vadinama kruvinąja.

Pasak jo, prieš žudynes buvo sudarytas maždaug 60 vietos gyventojų sąrašas. Žmonės buvo kviečiami atvykti prisidengiant įvairiais pretekstais, tarp jų – nurodymu atiduoti radijo imtuvus. Į nurodytą vietą atėjo 13 vyrų.

Vienas šiurpiausių šios istorijos aspektų – aukos ir jų budeliai pažinojo vieni kitus.

„Prasidėjo brutalus, nesuvokiamas pažįstamų žmonių žudymas. Vakar buvo pažįstami, artimi, draugai, bendravo, o šiandien – nesuvokiamai išniekinti kūnai“, – sako V. Kazlauskas.

Pasak jo, dalis nusikaltimo vykdytojų po šių įvykių pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, o 1944 metais, sovietams vėl okupavus Lietuvą, kai kurie sugrįžo. Nužudytųjų artimiesiems teko tylomis kęsti gyvenimą šalia žudikų.

Nusikaltimas, apie kurį buvo tylima

Istorikas dr. Arūnas Bubnys Juodupės tragediją vertina platesniame pirmosios sovietinės okupacijos nusikaltimų kontekste. Jo teigimu, besitraukiant sovietinėms struktūroms kaliniai buvo žudomi ir kitose vietose, o politinių kalinių naikinimas nebuvo vien spontaniškų vietos veikėjų sprendimų rezultatas.

Sovietmečiu, anot pašnekovo, apie tokius nusikaltimus viešai pasakoti nebuvo galima. Nukentėjusiųjų sutuoktiniai ir vaikai negalėjo deramai pagerbti nužudytųjų, nors vietos žmonių atmintyje išliko ne tik įvykiai, bet ir galimų vykdytojų pavardės.

A. Bubnio įsitikinimu, apie tokias istorijas šiandien kalbėti būtina dėl kelių priežasčių.

„Istorija mums, kaip ir kiekvienai tautai, labai svarbi, ypač kančių, okupacijų, represijų, teroro ir genocido istorija. Mes turime ją prisiminti, puoselėti ir pagerbti aukų atminimą“, – sako istorikas.

Tačiau „Gimę Dangui“, jo vertinimu, turi ir rečiau tokiuose pasakojimuose pasigirstančią mintį.

„Emociškai šis filmas labai paveikus, sukrečiantis. Jame yra tam tikra simbolika – religinė muzika, bažnytiniai vaizdai finale, susitaikymo ir tam tikra prasme atleidimo mintis. Turint galvoje, kad buvo nukankintas pačios režisierės senelis, ši atleidimo tema yra labai krikščioniška“, – pastebi A. Bubnys.

Ypač stipriu pavyzdžiu istorikas vadina filme papasakotą istoriją apie moterį (tai režisierės močiutė Ona – aut. pastaba), kurios vyras buvo nukankintas, tačiau jai teko priglausti vieno pabėgusių kankintojų motiną ir ja rūpintis.

„Tai labai humaniškas pavyzdys. Pati režisierė ne tik baisisi nusikaltimu, bet kartu bando suprasti, kaip apskritai galėjo atsitikti, kad kaimynas žudė kaimyną, Filme yra gilių ir stiprių minčių“, – sako istorikas.

Nepamiršti nereiškia keršyti

Būtent ši filmo mintis – prisiminti, tačiau nelaikyti „keršto akmens užantyje“ – įstrigo ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriui Laurui Bieliniui.

„Šio filmo tikslas, parodant dramatišką, tragišką įvykį, priminti žmonėms, kad nereikia laikyti keršto akmens užantyje. Neužmiršti to, kas įvyko, bet kartu neturėti minties apie atpildą“, – sako L. Bielinis.

Profesoriaus teigimu, ši žinia svarbi ir jaunajai kartai. Atleidimas, jo požiūriu, neturėtų būti suprantamas kaip nusikaltimo pateisinimas ar jo užmiršimas.

„Jaunimas kartais būna labai kategoriškas. Tą kategoriškumą turi atsverti supratimas – neužmiršti pačios nuodėmės, tačiau netrokšti padaryti to paties, per kerštą pačiam nepakartoti blogio“, – teigia L. Bielinis.

Krikščionišką kankinystės ir atleidimo temą filme paliečia ir kun. Albertas Kasperavičius.

„Atrodytų, žmogus pralaimėjo prieš blogus žmones, blogą sistemą, siaučiančias blogio jėgas, tačiau Bažnyčiai kankinystė – tai krikščionybės sėkla, Trapų žmogų ji gali įkvėpti tokiam ryžtui, kad jis narsiu Dievo liudytoju tampa“, – sako kun. A. Kasperavičius.

Tampa paminklu

Strateginių iniciatyvų centro vadovas, komunikacijos specialistas Alkas Paltarokas atkreipia dėmesį ir į šiandienos geopolitinį kontekstą. Jo teigimu, dabartinės kartos nėra atsakingos už savo artimųjų praeityje padarytus nusikaltimus, tačiau tai nereiškia, kad istorija turi būti nutylėta.

„Reikia ieškoti būdų, kaip sau priminti, bet ir visam pasauliui papasakoti, kas čia atsitiko, nes vėl tas pats yra už mūsų vartų“, – sako A. Paltarokas.

Jo įsitikinimu, dokumentinis kinas gali tapti viena iš istorinio atminimo išsaugojimo formų.

„Kiekviena tokia dokumentinė juosta, kurių nėra daug, tampa dar vienu paminklu – žmonėms, apie kuriuos pasakojama, mūsų tautai ir valstybei“, – teigia A. Paltarokas.

Karo istorikas prof. dr. Valdas Rakutis problemą sieja ir su tuo, kaip nepriklausomybę atkūrusi Lietuva įvertino sovietinės sistemos palikimą. Pasak jo, visuomenėje iki šiol lieka temų, kurias sudėtinga paliesti, nes jos susijusios ir su konkrečių šeimų praeitimi.

„Žmonių pasaulis yra sudėtingas, nes tais laikais reikėjo išgyventi. Kol to klausimo nejudini, viskas gerai, bet pradėjus apie tai kalbėti užgaunami labai jautrūs dalykai – žmonės negali nekęsti savo tėvų ar senelių“, – sako V. Rakutis.

Istorija, kuri turi pasiekti ir esančius toli

Užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamento direktoriui Tadui Kubiliui filmas sukėlė ir asmeninių, ir profesinių minčių. Pasak jo, žiūrėti tokią istoriją nėra patogu, tačiau būtent dėl to ją būtina pasakoti.

„Sėdi patogioje teatro kėdėje ir muistaisi, nes skauda, nes žiauru, nepatogu, tarsi kūnas sakytų, kad nenori to girdėti. Ir kartu tame skausme matai prasmę, nes tai svarbu skleisti, svarbu žinoti, svarbu suprasti“, – sako T. Kubilius.

Jam įstrigo filme nuskambėjusi kankinių kraujo kaip ateities sėklos metafora. Pasak T. Kubiliaus, žmonių, kovojusių ir kentėjusių dėl Lietuvos, istorija yra ir šiandienės valstybės pamato dalis.

Tačiau šios istorijos, jo teigimu, turi pasiekti ne tik Lietuvoje gyvenančius žmones.

„Norisi, kad ją girdėtų visi – mūsų kaimynai, mūsų vaikai, ateities kartos. Svarbu, kad ją išgirstų, pamatytų ir pajustų ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Tamsiausi mūsų istorijos išgyvenimai gali tarnauti ateičiai kaip jungtis tarp visame pasaulyje gyvenančių lietuvių ir čia esančių žmonių“, – sako T. Kubilius.

Padėka už istorinės atminties išsaugojimą

Filmo pristatyme dalyvavusi Kultūros viceministrė Renata Kurmin režisierei įteikė Lietuvos Respublikos Kultūros ministro padėką už indėlį į Lietuvos dokumentinį kiną, jautrų pasakojimą apie lietuvių išlikimą, patriotizmą ir laisvę bei istorinės ir kultūrinės atminties puoselėjimą.

„Be galo jautru, nes jūs kalbate apie savo šeimą, apie tą skaudulį, apie žaizdą. Ko gero, ir jūsų šeima sugebėjo atleisti. Labai svarbu, kad šiandien apie tai kalbama, kad tai įprasminama ir įamžinama“, – sakė R. Kurmin.

Rokiškio rajono savivaldybės vicemerė Audronė Kaupienė priminė, kad savivaldybė tapo filmo partnere, tačiau A. Bielinienė nuo pat pradžių buvo pasiryžusi Juodupės kankinių istoriją įamžinti nepriklausomai nuo to, ar pavyks gauti finansinę paramą.

Pasak vicemerės, kuriant filmą prie komandos prisidėjo ir vietos istorijos žinovai – istorikė, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos narė Diana Meškauskienė bei V. Kazlauskas, tarpininkavę ir konsultavę kūrėjus.

„Šiandien į mūsų istorinės atminties aruodą įbėrėte labai brandų grūdą, iš kurio jau yra išdygę 13 laisvės daigų, gimusių dangui“, – sakė A. Kaupienė.

„Gimę Dangui“ – trečiasis kino dokumentikos studijos „Širdies Piligrimai“ pilnametražis dokumentinis filmas, kurio kūrėjai: Audronė Bielinienė, Robertas Zamaris, Paulius Adomėnas, Laimonas Jančas. 2024 metais studija pristatė Lietuvių Chartos 75-mečiui skirtą filmą „Širdies Piligrimai“, o 2025-aisiais – „Abipus Vandenynų“, pasakojantį apie po pasaulį išblaškytos lietuvių tautos bendrą kelią į laisvę.

Artimiausi filmo pristatymai

Artimiausi dokumentinio filmo „Gimę Dangui“ pristatymai žiūrovams ir susitikimai su kūrėjais:

Spalio 8 d. 17:30 val. kino teatre „Dainava”, Sporto g. 2, Alytuje
Spalio 9 d. 18:00 val. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje (5 a.), Gedimino pr. 51, Vilniuje
Spalio 28 d. 18:30 val. Edukaciniame medijų centre Lojoteka, šv. Kazimiero g. 8, Vilniuje

Visa naujausia informacija apie dokumentinį filmą „Gimę Dangui“ bei jo pristatymus žiūrovams kviečiame sekti FB paskyroje – dokumentinis filmas Gimę Dangui: https://www.facebook.com/profile.php?id=61594049201145