Ūkininkų apetitas skolintoms lėšoms auga: daugiau investuoja į žemės ūkį

Lietuvos ekonomikai atsigaunant, pamažu vėl ima augti ir investicijos į žemės ūkio sektorių. Lietuvos banko duomenimis, paskolų žemės ūkio veikla užsiimančioms bendrovėms suma per metus išaugo beveik 15 proc. ir antrąjį 2024 m. ketvirtį viršijo 350 mln. eurų. Nesnaudžia ir pavieniai ūkininkai: vieni skolinasi naujos fermos ar saulės elektrinės statybai, kiti plečia savo produkcijos sandėliavimo apimtis ar įsigyja inovatyvią trimatę morkų rūšiavimo įrangą.

Reklama

„Ruduo ūkininkams – ne tik derliaus nuėmimo, bet ir veiklos rezultatų skaičiavimo metas. Jei derlius geras, o jo supirkimo kainos – palankios, rudenį ūkininkai planuoja investicijas į ūkio atnaujinimą ar plėtrą. Jei metai prastesni, didėja poreikis apyvartinėms lėšoms, nes atsiskaityti su tiekėjais vis vien reikia. Finansavimo poreikį žemės ūkyje skatina ir lengvatinės paskolos bei valstybės teikiamos garantijos, tačiau pastebime, kad nemažai ūkininkų ir be valstybės pagalbos vis dažniau kreipiasi dėl kreditavimo galimybių“, – sako „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius Julius Ivaška.

Investicijų reikia ir didžiausiems

Šiaulių rajone gyvenančio Lino Šateikos ūkyje – viename stambiausių ir moderniausių daržininkystės ūkių Lietuvoje – pats darbymetis. Kartu su 75 nuolatiniais ir 10 sezoninių darbuotojų vyras nuiminėja morkų ir svogūnų derlių. Kasmet jo ūkyje išauginama apie 15 tūkst. tonų šių daržovių: maždaug 5 tūkst. tonų svogūnų ir apie dvigubai tiek morkų.

Pernai L. Šateika nusprendė atsinaujinti: įsigyti naują šaldytuvą, daržovių dėžių plovimo ir dezinfekavimo bei morkų rūšiavimo ir šaldymo įrangą, pasistatyti 500 kW galios saulės elektrinę ir pan. Bendra projekto „Investicijos į daržininkystės veiklą“ vertė – maždaug puspenkto milijono eurų, iš jų beveik 3 mln. paskolino „Urbo“ bankas. Projektas vykdomas su Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) parama.

L. Šateika sako, kad užbaigus projektą gamybiniai ūkio pajėgumai pernelyg nesikeis, keisis kokybiniai.

„Pastatytas naujas morkų sandėlis leis visus užaugintus šakniavaisius laikyti reikalingomis sąlygomis, nes kol kas morkas laikome ir svogūnų sandėlyje su šaldymu, kuris nėra pritaikytas palaikyti kameroje optimalų klimatą. Po atnaujinimo morkų linijoje taip pat atsiras optinis rūšiuotuvas, fotografuojantis morkas iš trijų pusių ir padedantis operatyviai bei tiksliai nustatyti pažeidimus – tai leis žymiai lengviau atskirti nekokybišką produkciją“, – pasakoja L. Šateika.

Iki šiol jo ūkyje vienu metu buvo galima tinkamai saugoti apie 10 tūkst. tonų morkų, dar 2 tūkst. tonų būdavo laikoma tam nepritaikytomis sąlygomis. Planuojama, kad kitų metų viduryje užbaigus projektą, morkų laikymui tinkamų sandėlių talpa pasieks 12 tūkst. tonų. Tinkamas šakniavaisių laikymas – labai svarbus, kadangi ūkio produkcija parduodama ne tik Lietuvoje, bet keliauja ir į Latviją, Estiją, Lenkiją, Italiją ir Ukrainą.

Pagalbą ūkininkams siūlo ir nacionalinės plėtros įstaigos

Gegužės mėnesį, bendradarbiaujant nacionalinės plėtros įstaigai ILTE (buvusi INVEGA) ir „Urbo“ bankui, pradėtos teikti lengvatinės paskolos žemės ūkio veiklai, produktų gamybai ir perdirbimui bei kaimo plėtrai. Vienas iš pasinaudojusiųjų šia galimybe – Plungės rajone 142 hektarų dydžio pieno ūkį turintis ir jame galvijus bei pienines karves auginantis Donatas Šleinius. Naują fermą suplanavęs ūkininkas iš su ILTE garantija pasiskolino daugiau nei 400 tūkst. eurų.

„Ūkininkauti pradėjome turėdami vos dešimt karvių – ūkį paveldėjome iš tėvų. Konkurencija nuolat skatino plėstis ir dabar bandą sudaro 119 galvijų, iš kurių 51 melžiama karvė. Pastarųjų skaičių per kelis metus planuojame padidinti iki 80-90, tam labai padės ir naujoji ferma, kurią, nors ir planavome pasistatyti šiemet, greičiausiai pavyks visiškai užbaigti tik kitais metais“, – pasakoja D. Šleinius.

Ūkininkai skolinasi ir be garantijų

Prireikus finansavimo investicijoms ar apyvartinėms lėšoms, ūkininkai į bankus vis dažniau kreipiasi ir be valstybės garantijų paieškų. Pavyzdžiui, vien „Urbo“ banko Panevėžio filiale šią vasarą buvo pasirašyta 18 naujų kredito ir lizingo sutarčių su ūkininkais ir žemės ūkio bendrovėmis – vidutiniškai po 1,5 sutarties per savaitę.

„Dažniausiai ūkininkai skolinasi iki 100 tūkst. Eur. Mažiausia paskola siekė 10 tūkst., taip pat buvo keletas didesnių nei 100 tūkst. Eur paskolų“, – vardija J. Ivaška.

Banko atstovo teigimu, terminas nuo paraiškos pateikimo iki paskolos gavimo gali užtrukti nuo poros savaičių iki dviejų mėnesių.

„Žinoma, šis laikotarpis priklauso nuo kelių sąlygų – pavyzdžiui, norimo finansuoti projekto sudėtingumo ar tinkamo visų reikalingų dokumentų pateikimo. Esame turėję ir atvejį, kuomet kreditas buvo susietas su NMA išmokomis, tvarkingai pateikti visi dokumentai ir paskola buvo išduota praėjus vos trims dienoms nuo paraiškos gavimo“, – prisimena J. Ivaška.

Išorinio finansavimo poreikį pabrėžia ir ūkininkai. D. Šleiniaus teigimu, ūkininkas nesiskolindamas apskritai negalėtų išsilaikyti. L. Šateikos požiūris – nuosaikesnis. Pasak jo, bent jau daržininkystės ūkiai gali išsilaikyti be skolų, tačiau jei yra poreikis plėstis, to padaryti nesiskolinant nepavyks.

„Ūkininkauti pradėjome nuo 1989-ųjų, kai 25 hektaruose žemės auginome tik grūdines kultūras – kviečius, miežius, rugius, kukurūzus. Daržoves pradėjome auginti 1995 m., o jų plotai per tuos metus išsiplėtė iki 382 hektarų. Dabar ūkyje turime beveik 200 ha morkų ir 183 ha svogūnų“, – pasakoja L. Šateika.

Ūkininkas prisimena, kad plėtra ne visuomet buvo sklandi, bet, galimybei pasitaikius, jis visuomet stengėsi ieškoti naujų galimybių.

„Didžiausius iššūkius ūkininkui kelia gamta. Jau, rodos, viskas sutvarkyta, viskas vyksta sklandžiai ir staiga pasėlius užpuola kokia nors nauja liga ar piktžolė, kurios niekaip nepavyksta išnaikinti. Taip pat reikia nepamiršti ir stichijų – liūčių, krušų, sausrų – kurios gali ne tik sujaukti planus, bet ypač blogais atvejais ir apskritai nuvaryti į bankrotą. Todėl tais atvejais, kai ištinka nenumatyti ir nelaukti nesklandumai, galimybė greitai gauti apyvartinių lėšų ūkininkui gali būti jo veiklos gyvybės ar mirties klausimas“, – apibendrina L. Šateika.