Fintech plėtra ES: kada būtina steigti filialą?

Lietuvos fintech sektorius toliau auga. Užsienio bendrovės čia steigia savo antrines įmones bei filialus, į naujas rinkas vis drąsiau žengia ir mūsų verslas. Deja, ambicijas kartais nuslopina neaiškus reguliavimas. Šiuos iššūkius neseniai vykusioje konferencijoje „Baltic FinReg Summit 23” aptarė ir savo kailiu viską patyrę „Revolut“ bei „Monese“ atstovai.

Reklama

Europos Sąjungoje yra 2 būdai tekti finansines paslaugas: įsteigus filialą arba dukterinę įmonę, ir neįsteigus. Visgi teisinės ribos tarp jų yra labai plonos. Rinktis dažniausiai tenka tarp rizikos susidurti su paslėptais imperatyviais reikalavimais ir didelių išlaidų kiekvienoje šalyje samdant vis naujus teisininkus.

Veikla neįsteigus filialo

Pradėti teikti finansines paslaugas kitoje ES šalyje lengviausia, pigiausia ir greičiausia yra naudojantis paslaugų laisvės principu (vadinamuoju passporting), t.y. veikla neįsteigus filialo. Šiuo atveju įmonė, norinti teikti paslaugas kitoje ES šalyje neįsteigus filialo, turi kreiptis į namų valstybės priežiūros instituciją. Mūsų atveju – į Lietuvos banką. Šis, savo ruožtu, apie tai turi pranešti valstybės, kurioje bus teikiamos paslaugos, prievaizdams.

Toks modelis yra paprasčiausiai įgyvendinamas, nes nereikia steigti įmonių, samdyti žmonių. Visą veiklą, įskaitant reklamą, galima vykdyti internetu. Problema ta, kad nėra iki galo aišku, kokios apimties paslaugos leidžiamos.

Viena vertus, reguliavimas tarsi nurodo, kad įmonė, kuri samdo žmones ir veikia nuolatos, toje rinkoje turėtų įsteigti filialą ir gauti atitinkamą licenciją. Antra vertus, niekur nėra tikslaus termino „nuolatos“ apibrėžimo, todėl kyla nemažai diskusijų ir ginčų. Ar įmonei pasamdžius 1-2 žmones, pradėjus aktyviai reklamuotis toje rinkoje, ėmus sudarinėti sutartis su klientais, jau reiškia, kad ji veikia nuolatos ir turi steigti filialą?

Imperatyvieji reikalavimai

Veiklos be filialo atveju taip pat gali būti taikomi paslėpti imperatyvūs reikalavimai. Pavyzdžiui, kyla klausimas, kurios šalies pažink savo klientą (angl. know your customer, KYC) taisyklėmis reikėtų vadovautis užsienyje veikiančiai Lietuvos įmonei: namų, ar tos šalies, kurioje teikiamos paslaugos? Pagal bendrą logiką – lietuviškais. Tačiau, pavyzdžiui, latviški gali būti griežtesni.

Kitose šalyse gali būti nustatyti ir tam tikri imperatyvūs reikalavimai būtini visiems, norintiems veikti toje rinkoje. Juos bet kuriuo atveju reikės atitikti, norint pradėti veiklą. Net jeigu veikiate tik paslaugų laisvės principu (vadinamuoju passporting).

Deja, konkretūs tokių imperatyvių reikalavimų sąrašai neegzistuoja. Jokia institucija iš anksto nepasako, ar reikės ką nors keisti sutartyse arba procedūrose. Verslas apie juos paprastai sužino tik pasisamdęs vietos teisininkus arba pradėjęs veikti ir susidūręs su tam tikrais klausimais.

Tokie sąrašai labai praverstų, nes dabar, passporting‘o atveju, plėtros šalyje dažnai tenka samdyti teisininkus. Į COBALT taip pat periodiškai kreipiasi finansinių paslaugų tiekėjai iš užsienio, klausdami, ką turi padaryti, kad galėtų teikti paslaugas. Bet ir Lietuvoje imperatyvių reikalavimų sąrašo nėra. Juos apskritai galima pavadinti plaukiojančiomis struktūromis, nes galutinį sprendimą dėl to, kas yra imperatyvu, o kas nėra, priima teismai.

Svarbus praktinis veiklos neįsteigus filialo trūkumas yra negalėjimas kitose šalyse išduoti mokėjimo kortelių su vietos IBAN kodu. Pavyzdžiui, Lietuvos finansų įstaiga, veikdama Estijoje paslaugų laisvės principu (vadinamuoju passporting), gali išduoti tik korteles, kurių numeris prasideda kodu LT, o ne EE. Taigi, estas, tokia kortele pervesdamas lėšas kaimynui, realiai atliks tarptautinį pavedimą. Tam, kad Lietuvos finansų įstaiga galėtų išduoti korteles su estišku IBAN kodu, ji turi steigtis Estijoje.

Filialas ir kliento iniciatyva

Kitas finansinių paslaugų teikimo Bendrijos šalyse pagrindas yra veikla įsteigus filialą. Čia aiškumo daugiau. Tačiau tokiu atveju įmonei tenka laikytis ir namų, ir svečios šalies reikalavimų. Pastarieji daugelyje ES šalių šiek tiek skiriasi, tad į kuo daugiau šalių įmonė plečiasi, tuo viskas darosi sudėtingiau.

Be minėtų dvejų modelių: su filialu ir be, yra trečiasis – atvirkštinis prašymas (angl. reverse solicitation). Tai reiškia, kad jei klientai patys suranda kitos ES šalies paslaugų tiekėją internete ir užsisako kažkokią paslaugą, įmonė gali ją teikti neturėdama filialo ir neatlikusi passporting‘o procedūros. Tiesa, tai reikėtų laikyti ne atskiru paslaugų tiekimo teisiniu modeliu, o labiau galimybe apsiginti, jei nusivylęs klientas, kuris pats jus susirado, pasiskųstų prievaizdams.

Praktikoje tai aktualiausia didesnėms įmonėms, kurių vardas jau gana plačiai žinomas, kaip antai „Revolut“. Problemų kyla, kai vartotojas nusivilia tuo, ką gauna, ir pasiskundžia savo priežiūros institucijai. Jei paaiškėja, kad pats klientas susirado įmonę ir paprašė teikti paslaugas – nusižengimo nėra. Bet jei įmonė įdėjo pastangų, pavyzdžiui, turi šaliai dedikuotą svetainę jos kalba, galima užsidirbti ir sankciją už paslaugų teikimą be licencijos.

Akvilė Bosaitė, advokatų profesinės bendrijos COBALT partnerė