Tikroji Coca-Cola gimimo istorija: kaip gimė gėrimas, kurio niekas neplanavo kurti?

Iš pirmo žvilgsnio Coca-Cola atrodo kaip produktas, gimęs marketingo laboratorijoje, kruopščiai sukonstruotas, nušlifuotas, suplanuotas. Toks jau tas šiuolaikinio prekinio ženklo pasaulis: mes įsivaizduojame komandą žmonių su baltomis lentomis, „brainstormais“ ir grafiko kreivėmis, kurios diktuoja, kaip turi gimti sėkmė.

Reklama

Bet Coca-Cola istorija — visai ne tokia. Jei iš tiesų norėtume būti tikslūs, jos kūrėjas net neketino kurti jokio gėrimo. Jis nebuvo nei verslininkas, nei rinkodaros genijus. Tiesą sakant, tuo metu jis net nežinojo, kaip atrodys jo rytojus.

Taip prasideda viena keisčiausių, gal net truputį tragiškai komiškų istorijų apie pasaulinį prekės ženklą, gimstantį iš… atsitiktinumo. Ir chemiko-farmacininko, bandančio rasti vaistus savo paties skausmams, desperatiškų bandymų.

Natūralu, kad Coca-Cola kilmės istorija per daugiau nei šimtmetį buvo paversta legendų puokšte. Bet jei nukrapštysite rinkodaros sluoksnius, apačioje liks labai žmogiška, beveik namudinė istorija.

Šiek tiek chaotiška. Šiek tiek skausminga. Ir būtent todėl tokia įdomi.

Amerikos pietūs, XIX amžius — ir žmogus, kuris viską pradėjo per klaidą

John Stith Pemberton. Galbūt šis vardas jums nieko nesako — gamintojai retai noriai kalba apie jį šiandien, nors be jo Coca-Cola nebūtų atsiradusi. Pemberton buvo farmacininkas iš Džordžijos, bet ne toks, kokį įsivaizduotume šiandien. Jis buvo ir eksperimentuotojas, ir šiek tiek išradėjas, ir, tiesiai sakant, žmogus su daug sveikatos problemų.

Pilietinio karo veteranas, susidūręs su nepakeliamais skausmais po sužeidimo. Skausmai buvo tokie stiprūs, kad Pemberton įniko į morfijų — šiandien mes tai vadintume priklausomybe, tada tai buvo, na, tiesiog įprasta.

Ir čia prasideda tas keistas posūkis. Jis bandė rasti alternatyvą skausmui malšinti. Bandė atsikratyti priklausomybės — sukurti kažką, kas padėtų. Tik tiek. Jokios verslo vizijos, jokio „čia bus milijardų vertės produktas“.

Kartais istorijos prasideda labai proziškai.

Reklama

Pemberton laboratorijoje bandė įvairiausias tinktūras, žoleles, ekstraktus. Kartais jam pavykdavo pagaminti kažką, kas bent šiek tiek padėdavo užmigti. Kartais — tik dar labiau pablogindavo savijautą. Čia nereikia jokių mitų: jis buvo sužeistas žmogus, bandantis susitvarkyti su skausmu.

Vieną kartą jis užmaišė mišininį sirupą, kuriame buvo kokolo lapų ekstrakto (taip, tuo metu tai buvo legalu ir normalu), kolos riešutų, citrinų ir dar kelių ingredientų, kuriuos šiandien būtų sunku tiksliai atsekti. Gautas mišinys turėjo suteikti energijos, sutramdyti skausmą, sumažinti nervinį nerimą.

Jis neturėjo tapti gėrimu. Tai buvo vaistas, skirtas jam pačiam ir jo klientams vaistinėje. Ir vis dėlto…

Kaip atsitiktinumas virtęs „Coca-Cola“ pavadinimu

Vienas iš labiausiai komiškų istorijos momentų yra tas, kad Coca-Cola gimė iš elementarios painiavos. Pemberton savo sirupą ketino pardavinėti kaip medicininį toniką. Vaistinėse tuo metu buvo pilna tokių — nuo „Universal Elixir“ iki „Brain Tonic“.

Bet vieną dieną jo knygininkas, Frank Mason Robinson, žmogus, kuris šiandien būtų apdovanotas už geriausią „brandingą“ be jokio biudžeto, pasiūlė šį pavadinimą: Coca-Cola.

Pembertonas nelabai prieštaravo. Jam tuo metu rūpėjo visai kiti dalykai. Be to, Robinson parašė pavadinimą ypatinga ornamentuota rašysena, kuri vėliau tapo logotipu. Ir štai — vieno žmogaus ranka, be fokus grupių, sukūrė atpažįstamiausią šriftą pasaulyje.

Kartais norisi sakyti, kad visa tai — neįtikėtinai aranžuotas likimas. Bet greičiausiai tai tiesiog žmonių santykių, sveikatos problemų ir atsitiktinių pasiūlymų rinkinys. Ir būtent tai daro istoriją tokia tikra. „Coca-Cola HBC“ Lenkijoje ir Baltijos šalyse skelbia naujausius ESG rezultatus

Sirupas, soda ir klaida, pakeitusi istoriją

Dabar — vienas labiausiai mėgstamų faktų istorikams. Coca-Cola tapo gaiviuoju gėrimu… per klaidą.

Pemberton sirupą buvo galima vartoti su vandeniu. Taip darė dauguma vaistinės klientų. Bet vieną karštą dieną, vaistinės darbuotojas (šaltiniai šiek tiek ginčijasi dėl pavardės) išbandė sirupą su gazuotu vandeniu. Šiaip sau. Įdomumo dėlei. Ir šis derinys pasirodė puikus. Čia nėra herojiško momento, nėra lemtingos įžvalgos. Tik eksperimentas su soda, kurią tuo metu amerikiečiai visai pamėgo. Tas skonis — gaivus, truputį saldus, truputį rūgštus — patiko žmonėms beveik iš karto.

Ir taip gimė Coca-Cola, kaip mes ją žinome šiandien. Tai atrodo taip paprasta, kad net šiek tiek juokinga. Visą pasaulinį imperatorių sukūrė… atsitiktinis mišinys vaistinės virtuvėlėje.

Pembertono tragedija — ir žmogus, kuris pavertė Coca-Cola imperija

Ironiška, bet istorijos, kurios šiandien atrodo sėkmingos, dažnai turi labai liūdną pradžią. Pembertonas, dėl sveikatos problemų ir finansinių sunkumų, Coca-Cola nepavertė dideliu verslu.
Jis net nespėjo suvokti, kokio populiarumo sulaukia jo sirupas.

Jo gyvenimas tuo metu buvo visai ne amerikietiškos svajonės scenarijus: skolos, prasta sveikata, priklausomybė, pasimetimas tarp savo pačio receptų. Ir tada atsirado Asa Griggs Candler — žmogus, kuris pamatė potencialą. Candler nupirko teises į Coca-Cola. Vėlgi — istorija nėra sterili ar idealiai aiški. Yra diskusijų, kiek Pembertonas suprato, ką parduoda, kokios buvo tikslios sąlygos, ir ar Candler nepasinaudojo jo silpna padėtimi. Bet faktas tas, kad būtent Candler pavertė Coca-Cola brandu.

Ir darė tai agresyviai, kartais net šiandien atrodytų — per agresyviai. Reklamos, plakatai, mėginukai, prekės ženklo apsauga, butelių dizainas. Candler į Coca-Cola žiūrėjo ne kaip į vaistinį toniką, o kaip į nacionalinį gėrimą. „Coca-Cola HBC“ į vandens projektus Lenkijoje ir Baltijos šalyse per trejus metus investavo daugiau kaip 1,5 mln. eurų

Taip Coca-Cola išauga ir išskrenda. Pembertonas to neišvydo — jis mirė neturtingas ir be žinios, kokią imperiją paleido.

Ir čia kažkas labai žmogiško. Kartais didžiausi išradimai gimsta, kai žmogus ieško pagalbos sau, o pasaulis paima ir padaro iš to verslą.

Paslapties šydas — kas iš tikrųjų buvo pirmoje Coca-Cola?

Ši tema visada buvo aptarinėjama — kartais rimtai, kartais su humoru. Bet šiuolaikinė Coca-Cola receptūra toli gražu ne tokia, kokia buvo Pembertono laikais.

Pirmoji versija turėjo:

• kokolo lapų ekstrakto (su likučiais to, ką šiandien griežtai draudžiama),

• kolos riešutų, kurie suteikė kofeino,

• citrinų,

• įvairių eterinių aliejų,

• saldiklių.

Ar tai buvo sveikiau? Tikrai ne. Ar tai turėjo gydomųjų savybių? Abejotina.

Ar žmonėms patiko? Labai.

Yra kažkas keisto tame, kad pirmoji Coca-Cola versija gimė kaip alternatyva narkotiniams skausmo malšintojams, o šiandien ji yra bene labiausiai atpažįstamas gaivusis gėrimas pasaulyje.

Butelis, kuris pakeitė viską (ir kodėl jis toks keistas)

XX amžiaus pradžioje Coca-Cola jau buvo pakankamai populiari, bet reikėjo kažko, kas ją atskirtų nuo konkurentų. Tuo metu rinkoje buvo daug „cola“ stiliaus gėrimų — kiekvienas bandė kopijuoti originalą. Paaiškėjo tikroji priežastis, kodėl žmonės praleidžia renginius

Tada atsirado tas ikoniškas butelis. Su lenktomis formomis, įkvėptomis kakavos pupelės (čia ne visi žino), su tokia proporcija, kurią sunku pamiršti.

Ir vėl — ne genialus dizaino posėdis, o tiesiog „norime butelio, kurį žmonės iš tolo atpažintų net tamsoje“.

Paradoksas: taip ir atsitiko. Butelis tapo ikona, ne mažiau nei pats gėrimas.

Kaip Coca-Cola tapo kultūra, o ne gėrimu

XX amžius buvo Coca-Cola laikotarpis. Kareiviai ją gėrė frontuose, vaikai — per pertraukas, miestai ją reklamavo ant sienų. Tai buvo tarsi amerikietiškas simbolis — šiek tiek švelniau nei vėliava, bet emocine prasme panašiai. Vilniuje apsilankiusiame „Coca-Cola“ Kalėdų karavane – daugiau nei dešimt tūkstančių lankytojų

Coca-Cola net tapo diplomatijos įrankiu. Tai skamba absurdiškai, bet jei pažiūrėsite į istoriją, suprasite: ji keliavo su JAV armija, su filmais, su popkultūra.

Žinoma, šiandien Coca-Cola yra ir kritikos objektas: nuo sveikatos klausimų iki korporacinės galios. Bet kilmės istorija — vienas iš tų retų atvejų, kai prekės ženklo pradžia yra tokia netobula, tokia chaotiška, kad beveik ja neįmanoma nepatikėti.

Ką iš tikrųjų verta prisiminti apie Coca-Cola pradžią

Gal keisčiausia tai, kad Coca-Cola gimė ne kaip verslas. Ne kaip gėrimas. Ir tikrai ne kaip kulto objektas.

Ji gimė kaip nesėkmingas bandymas palengvinti skausmą. Kaip asmeninė kova su priklausomybe. Kaip vaistinės eksperimentas, kuriam niekas nerašė verslo plano.

Šiandien, kai žiūrime į raudoną logotipą, dažnai matome tik korporaciją. Bet pradžioje buvo žmogus — labai pažeidžiamas žmogus. Ir jo sukurta formulė, kurią atsitiktinai paragavę žmonės pamilo.

Gal tai ir yra tikroji Coca-Cola istorijos paslaptis: ne receptas, ne reklama, ne butelis. O tas žmogiškas, kreivai nuvingiuojantis kelias — nuo karo veterano laboratorijos iki pasaulio lentynų. Sutartis – tik ledkalnio viršūnė