Sėkminga pradžia mokykloje: kaip padėti vaikui lengvai adaptuotis ir augti?

Mokykloje prasideda ne tik mokymasis, bet ir atsiranda galimybių atrasti save, išsiugdyti savybes, kurios lydės visą gyvenimą. Mokyklose po vienu stogu susirenka panašūs, tačiau kartu ir labai skirtingi žmonės. Tad nuo ko pradėti, kad vaikai išlaikytų pusiausvyrą tarp proto ir širdies balso? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį, kad jis nesijaustų sutrikęs ar apskritai neprarastų noro eiti į mokyklą?

Reklama

Maisto ir nuotaikos ryšys

„Dienos pradžia prasideda nuo ryto, dažnu atveju – pusryčių. Kai esame laimingi, maistas dažnai atrodo skanesnis. Teigiamos emocijos gali sustiprinti skonio pojūčius, leidžiančius mėgautis net ir paprastais patiekalais. Ir priešingai – jei jaučiamės nusiminę ar įsitempę, maistas gali pasirodyti neskanus arba nepatrauklus, nes emocinė būsena blokuoja gebėjimą mėgautis skoniais. Jaučiant pyktį skonio receptoriai išryškina sūrumą, įsitempimas sustiprina rūgščius poskonius”, – teigia „Erudito” licėjaus pradinių klasių mokytoja Jurgita Steponaitienė.

Mokytoja priduria, kad dėl šių priežasčių per mokslo metus reikėtų tiek vaikams, tiek suaugusiems mėgautis šiek tiek saldžiu ir spalvotu maistu. Tai suteiks papildomos šilumos, jaukumo akims bei skonio receptoriams. Organizme padidės serotonino – laimės hormono – gamyba. Šis cheminis junginys gerina nuotaiką ir padeda jaustis ramiau bei skatina laimės jausmą. Maisto skonis yra neatsiejama emocinės būsenos dalis, į kurią būtina atsižvelgti ruošiant maistą ir sudarant asmeninį valgiaraštį bei formuojant vaiko valgymo įpročius. Galima mokyti vaikus sutelkti dėmesį į maistą, jo skonį ir tekstūrą, mat ramiai skanaujant bet kokį patiekalą bent laikinai pamirštamos problemas ar įtampa. Vis dėlto, nors maistas gali laikinai palengvinti emocinę būseną, ilgainiui jis nepadeda išspręsti tikrųjų streso priežasčių, todėl svarbu atkreipti vaiko dėmesį į sveikus būdus valdyti emocijas ir stresą.

Svarbu pažinti save ir kitus

Mokykla neišvengiamai yra vieta, kurioje susitinka skirtingų patirčių turintys žmonės: mokiniai, mokytojai, administracijos darbuotojai, šeimos. Ką daryti, kad vaikas gebėtų išlaikyti bendruomeniškumo jausmą tuo pat metu nesistengdamas įtikti ir neatsisakydamas savo asmenybės? Pirmiausia, reikia suprasti ir susitarti, vardan kokio tikslo lankoma mokymo įstaiga – siekti bendros gerovės ar dalintis nepasitenkinimu, kitur patirtu pykčiu.

„Kiekvienas mokymo įstaigoje tarsi vaikšto su nematoma lentele „Aš esu svarbus”. Kai vaikui tai pasidaro aišku, jam lengviau suprasti, kad kiekvienas sutiktas žmogus turi savo priešistorę – nebūtinai sėkmingą ir laimingą. Labai svarbu paaiškinti vaikui, kaip elgtis, kad būtų išlaikyta ir jo, ir aplinkinių asmeninė erdvė bei nenumenkinami poreikiai. Manau, iš pradžių pakaktų žinoti, kaip atliepti keturis pagrindinius žmogaus bazinius poreikius, kurie būdingi visuose amžiaus tarpsniuose ir nepriklauso nuo profesinio statuso”, – teigia J. Steponaitienė.

Pirmas. „Aš svarbus” – jausti, kad mane girdi, supranta, jaustis komandos dalimi. Tai giliausias žmogaus poreikis – tvirtas žinojimas, kad jo buvimas, darbai ir jausmai turi reikšmę. Šis jausmas suteikia prasmę santykiuose su kitais ir padeda atrasti savo vietą pasaulyje, kuriame kiekvienas iš mūsų ieško pripažinimo bei pagarbos.

Antras. „Aš galiu” – manimi tiki, leidžia veikti, esu pajėgus įveikti iššūkius, veikti savarankiškai ir pasiekti savo tikslus. Šis poreikis yra varomoji jėga, vedanti į asmeninį augimą, pasitikėjimą savimi ir prasmės jausmą kasdienybėje.

Trečias. „Aš esu vertingas” – leisti šalia esančiam suprasti, jog jis vertingas vien dėl to, kad yra. Poreikis jausti savo vertę nepriklausomai nuo aplinkybių ar kitų nuomonės yra labai svarbus augančiam vaikui ir jo savivertės suvokimui užaugus. Šis jausmas suteikia vidinę stiprybę ir pasitikėjimą, primindamas, kad kiekvieno unikalumas ir savybės turi prasmę ir kad kiekvienas yra neįkainojamas savo buvimu.

Ketvirtas. „Aš išdrįstu” – pasakau tai, kas nepatinka, išlaikydamas mandagumo, takto gaidą. Vaikai nuo mažų dienų daugiausiai galvoja apie save, todėl naudinga jiems paaiškinti, kaip svarbu mokėti pasakyti „ne”, ne įskaudinant, o atliepiant savo ir kito galimybes. Tai labai reikalinga situacijose, kai žmogus parodo save, savo negalėjimą ir netobulumą, tačiau gauna aplinkinių padrąsinimą. Drąsa veikti, net kai nežinai rezultato, atveria naujas galimybes ir leidžia atrasti savo tikrąjį potencialą.

Pasak mokytojos, labai svarbi žmogiškųjų santykių dalis – mandagumas. Jis padeda kurti pagarbą, pasitikėjimą ir supratimą tarp žmonių. Mandagumas rodo, kad pripažįstame ir vertiname kitų jausmus, nuomones bei orumą. Svarbu girdėti ir ausimis, ir širdimi.

Šių pradmenų vaikus verta mokyti nuo lopšio. Reikia labai nedaug, kad sudirgę, pavargę ar supykę vaikai rastų laiko taikai, supratimui, o ne kovai, platesniam požiūriui, o ne teisybės paieškoms, kuri galimai yra tik vienoje pusėje.

Kasdien primenant vaikui šias esmines taisykles bei jų laikantis namuose, ženkliai didėja tikimybė, kad jis išmoks greičiau adaptuotis naujoje vietoje bei priprasti prie dinamiškos aplinkos ar bet kokių naujų taisyklių. Negana to, suaugus tokiam vaikui taps kur kas paprasčiau įsilieti į naują kolektyvą aukštojoje mokykloje ar darbo vietoje.