Ekspertai
Simonas Algirdas Spurga: po euro zonos viršūnių susitikimo: Europai reikalingas proveržis derybose dėl bendro indėlių draudimo
Ką daryti, kad Lietuvos bankų sektorius būtų efektyvesnis, stabilesnis ir palankesnis tiek namų ūkiams, tiek verslui? Ieškant tinkamiausių atsakymų, būtina atkreipti dėmesį į Bendrijoje netylančias kalbas apie euro zonos lygmens indėlių draudimo sistemos įkūrimą.
Reklama
Bendras indėlių draudimas, kurį finansuotų visos euro zonos bankų sektorius, ne tik sumažintų finansų sistemos sukrėtimo tikimybę, bet ir sudarytų prielaidas kurtis bankams – Europos čempionams, veikiantiems efektyviau ir teikiantiems pigesnį finansavimą. Lietuvai tai reikštų tiek spartesnės pajamų konvergencijos, tiek naujas finansų rinkos dalyvių pritraukimo galimybes.
Įkūrus Europos Sąjungos (ES) bankų sąjungą, euro zonoje įsigaliojo viršnacionalinė bankų priežiūra (didžiuosius bankus kartu su nacionalinėmis institucijomis prižiūri ECB) ir europinės žlungančių bankų pertvarkymo taisyklės. Bankų sąjungos kūrėjai taip pat numatė, kad trečiuoju jos ramsčiu taps Europos indėlių garantijų sistema (EIGS) – euro zonos indėlių draudimas.
Vis dėlto net ir pirminio realaus susitarimo dėl EIGS kol kas pasiekti nepavyksta, o indėliai šalyse narėse toliau draudžiami nacionalinių indėlių garantijų sistemų. Praeitą savaitę ES valstybių vadovai prie EIGS klausimo nutarė sugrįžti šių metų gruodžio mėnesį, kada tolesnių sprendimų variantus pateiks speciali aukšto lygio darbo grupė. Tai reiškia, kad kitas derybų etapas dėl EIGS įkūrimo vyks atsinaujinusios Europos politinės padangės fone: metų pabaigoje kadenciją turėtų būti pradėjusi tiek nauja Europos Komisija, tiek naujas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas. Gali būti, kad naujas institucinis ciklas deryboms įpūs naujos gyvybės – kodėl tokiame kontekste turėtume palaikyti konkrečių sprendimų gimimą?
Stiprėtų finansinis stabilumas
EIGS idėja – paprasta: indėliai bankų sąjungoje turėtų būti draudžiami iš bendro katilo, kurį finansuotų visos euro zonos bankų sektorius. Taip indėlių draudimas euro zonoje būtų suvienodintas: pasitikėjimas indėlių apsauga nepriklausytų nei nuo nacionalinio draudimo fondo finansinės būklės, nei nuo šalies, kurioje įsikūręs indėlį priėmęs bankas, dydžio ar ekonominės padėties.
Dėl to, sutelkus nacionalinius indėlių garantijų fondus, taptų kur kas paprasčiau užtikrinti finansinį ir makroekonominį stabilumą, kadangi dabartinė fragmentuota indėlių draudimo sistema nėra iki galo atspari lokaliems sukrėtimams. Pavyzdžiui, žlugus vienai ar kelioms didesnio masto kredito įstaigoms atskiroje šalyje, vien nacionalinio draudimo lėšų gali nepakakti siekiant kompensuoti indėlininkų praradimus. Taip atsitikus, kraštutiniu atveju prireiktų ir valstybės įsikišimo ar net mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo.
Pats juodžiausias scenarijus – grandininė reakcija, kai vieno ar kelių bankų likvidavimas neigiamai paveikia viešuosius finansus; nuvertėjant bankų balansuose laikomiems vyriausybės vertybiniams popieriams blogėja finansų įstaigų kapitalo rodikliai, o dėl to menksta ekonomikos kreditavimas ir lėtėja ūkio augimas.
Sutelkus resursus ir užtikrinus, kad, kilus sunkumų vienoje euro zonos dalyje, indėlius kompensuos bendra indėlių draudimo sistema, viešieji finansai būtų apsaugoti. Taip problemos bankų sektoriuje nepersiristų ir į kitas ekonomikos sritis ar toliau valstybės sienų.
Svarbu ir tai, kad pats sprendimas sutelkti išteklius į bendrą katilą gyventojams suteiktų papildomą pagrindą pasitikėjimui indėlių saugumu: juk kiekvienas indėlis iki 100 tūkst. eurų būtų draudžiamas visos euro zonos bankų įmokomis. Dėl to atitinkamai sumažėtų panikos kilimo ar masinio indėlių atsiėmimo tikimybė. Kitaip tariant, kuo didesnė patranka, tuo mažesnė tikimybė, kad ją reikės iššauti: stiprus ir gerai finansuojamas užnugaris sustiprintų paskatas laikyti indėlius bankuose, o ne skubėti atsiimti lėšas pradėjus telktis tamsesniems debesims virš valstybės finansų sektoriaus.
Taigi, būtent dėl šio finansinio stabilumo dėmens tampa svarbu sukurti europinį indėlių draudimą – tokį, kuris primintų JAV federalinį indėlių draudimo mechanizmą. JAV Didžiosios depresijos įkarštyje valstijų lygmens indėlių draudimo fondai dėl menko rizikų diversifikavimo lygio neatlaikė bankų krizės, o greičiau ją tik sustiprino. Nenuostabu, kad vienas pirmųjų prezidento Franklino Roosevelto sprendimų 1933 m. buvo konsoliduoto federalinio indėlių draudimo įkūrimas.
Kurtųsi bankai – Europos čempionai
Šiandien euro zonoje veikiantys bankai dažnai neperžengia šalies, kurioje yra įsikūrę, ribų ir apsiriboja namų rinka. Nepaisant pastaruoju metu vis dažniau fiksuojamų filialų steigimo atvejų, užsienio bankai ES šalyse įprastai veikia kaip patronuojamosios įstaigos – tokiu atveju keliose šalyse veikiančios bankų grupės balansas lieka išskaidytas.
Tai galima vertinti kaip euro zonos finansų sektoriaus efektyvumą mažinančią problemą. Konsoliduoti tarptautiniai bankai, veikiantys Europos mastu, leistų diversifikuoti rizikas visame euro zonos finansų sektoriuje. Kadangi konsoliduoto banko turtas nėra susijęs su vienos konkrečios valstybės viešųjų finansų padėtimi ar gyventojų ir įmonių gerove, toks bankas kur kas lengviau išgyventų tuo atveju, jei aptariama šalis susidurtų su sunkumais.
Į šį aspektą galima pažvelgti ir kitu kampu: tikėtina, kad rizikų diversifikavimas sumažintų ir paties nuosmukio šalyje narėje tikimybę, kadangi europiniai bankai, sėkmingai veikiantys keliuose regionuose, nenustotų kredituoti sunkumų patiriančios valstybės ūkio.
Ne ką mažiau svarbu tai, kad stambesniems tarptautiniams bankams lengviau sumažinti sąnaudas – pavyzdžiui, dėl mažesnės fiksuotų sąnaudų dalies bendrose išlaidose ir greitesnės technologinių inovacijų sklaidos. Be to, tarptautinių bankų plėtra paskatintų naujų rinkos dalyvių atsiradimą atskirose šalyse, o kartu ir konkurenciją. Tai ypač aktualu valstybėms, kurių bankų sektoriuje fiksuojama didelė koncentracija, pavyzdžiui, Lietuvai. Tiek mažėjančios sąnaudos, tiek didesnė konkurencija sudarytų prielaidas pigesnėms paskoloms Europos gyventojams ir verslui.
Galiausiai, konsoliduoti tarptautiniai bankai, išplėtę veiklos geografiją, gali kur kas efektyviau paskirstyti turimus išteklius ten, kur jų labiausiai trūksta. Didesnis kapitalo mobilumas duotų apčiuopiamos naudos mažiau pasiturintiems ES regionams ir paspartintų ekonominę pajamų konvergenciją. Vėlgi, bene pagrindinės naudos gavėjos tokiu atveju būtų tokios šalys kaip Lietuva.
Vis dėlto tol, kol ES indėlių draudimo sistema tebėra fragmentuota, atskirai jurisdikcijai, kurioje nori įsikurti tarptautinis bankas, gali kilti neproporcinga rizika. Kaip pavyzdį galima pasitelkti Šiaurės ir Baltijos šalių regioną, kuriame vieno iš konsoliduotų tarptautinių bankų turtas tris kartus viršija priimančiosios šalies BVP. Akivaizdu, kad priimančiosios valstybės indėlių draudimo fondui tenkantis krūvis yra nemenkas, o tai potencialiai kelia riziką finansiniam stabilumui.
Susitarimas dėl EIGS reikštų, kad, vertinant įsipareigojimų indėlininkams perspektyvą, konsoliduotas tarptautinis bankas galėtų įsikurti bet kurioje euro zonos šalyje: Lietuvoje, Estijoje ar Ispanijoje – jokiai šaliai neprireiktų padengti įsipareigojimų banko klientams iš užsienio šalių vien iš nacionalinės indėlių garantijų sistemos. Nacionaliniai reguliuotojai ar valstybių narių gyventojai, įskaitant ir Lietuvą, turėtų kur kas mažiau priežasčių baimintis dėl vietinių bankų tarptautinių operacijų plėtros.
Štai kodėl EIGS yra bene pagrindinė iš tiesų didelių, Europos lygmens žaidėjų bankų sektoriuje atsiradimo sąlyga: tik įkūrus EIGS dauguma nacionalinių priežiūros institucijų sutiktų rimtai svarstyti tarpvalstybinių reguliacinių kliūčių tarptautinių bankų plėtrai panaikinimą.
EIGS ir ES politinė darbotvarkė
Nepaisant visų potencialių EIGS privalumų, susitarimui dėl bendro indėlių draudimo politinės valios ES iki šiol pritrūko. Pagrindinė įstrigusių derybų priežastis – nesutarimai dėl to, ar rizikos euro zonos finansų sektoriuje jau yra pakankamai suvaldytos ir sumažintos. Dalies valstybių narių politikai baiminasi, kad pietinių euro zonos šalių bankų balansuose – pernelyg daug problemų, neišnykusių po pastarosios krizės bangos. Kitaip tariant, egzistuoja pavojus, kad, įkūrus bendrą euro zonos indėlių draudimo fondą, vienų šalių bankų sektoriai taptų nuolatiniais donorais, o kitų šalių indėlininkai – nuolatiniais naudos gavėjais.
Vis dėlto reikėtų prisiminti, kad rizikų padalijimas per EIGS kartu reikštų rizikų sumažinimą dėl potencialiai išaugsiančio indėlininkų pasitikėjimo (jį užtikrintų didesnė „patranka“ – solidesnis finansinis užnugaris). Be to, pastaraisiais metais pasiekta nemenka pažanga sprendžiant neveiksnių paskolų ir kitas įsisenėjusias euro zonos bankų sektoriaus bėdas.
Taigi, argumentų, pagrindžiančių EIGS klausimo atidėjimą, mažėja. Reikia tikėtis, kad naujo politinio ciklo pradžia ES sudarys prielaidas pirmiesiems apčiuopiamiems sprendimams dėl tolesnių žingsnių.
Autorius:
Simonas Algirdas Spurga
Lietuvos banko Tarptautinių ryšių departamento Ekonominės politikos analizės skyriaus vyriausiasis ekonomistas
