A. Vanagas. Ar įmanoma bitininkystė be ūkininkų?

Prasidėjusi vasarą ne visiems atneša atostogų nuotaiką. Ūkininkams – tai beprasidedantis intensyviausias darbymetis, kuris neatsiejamas nuo oro sąlygų. Būtent nuo jų priklauso, kada galime išvažiuoti į laukus. Visgi, panašu, kad gyvenimas pagal gamtos laikrodį ne visiems suprantamas.

Reklama

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vėl aštrėja diskusija dėl ūkininkų, bitininkų ir augalų apsaugos produktų naudojimo. Dažnai ji pateikiama kaip konfliktas tarp žemdirbių ir bičių. Toks požiūris klaidina.

Ūkininkai nėra bičių priešai. Bitės yra svarbi žemės ūkio ekosistemos dalis. Atsakingas augintojas neturi jokio intereso joms kenkti. Priešingai – sveika aplinka, stiprūs pasėliai ir gyvybinga bitininkystė yra bendras interesas.

Daugelyje Lietuvos vietovių ūkininkai ir bitininkai palaiko gerus, žmogiškus santykius: susiskambina, susitaria, aptaria laukų būklę, pataria, kur saugiausia ir naudingiausia statyti avilius medunešiui. Tokia praktika veikia geriau nei įtarumu paremti reikalavimai. Pavieniai atvejai, kai viena ar kita pusė nesusitaria, negali tapti norma, pagal kurią teisės aktais reguliuojami visi tarpusavio santykiai.

Tačiau šiandien ūkininkai pagrįstai kelia klausimą: ar dabartinė purškimų registravimo ir informavimo sistema iš tiesų saugo bites, ar tik didina administracinę naštą?

Dabartinis modelis reikalauja iš anksto registruoti planuojamus žydinčių augalų purškimus per PPIS sistemą. Teoriškai tai atrodo logiška. Praktikoje laukuose viskas kur kas sudėtingiau. Purškimo laikas priklauso nuo oro, vėjo, lietaus, temperatūros, augalo būklės ir kenkėjų plitimo. Kartais tinkamas darbų langas trunka vos kelias valandas. Jei sistema verčia ūkininką pranešti per anksti, pranešimas gali tapti netikslus. Jei purškimas neįvyksta dėl pasikeitusio oro, ūkininkas turi tikslinti ar kartoti informaciją. Tokia tvarka ne visada padeda bitininkui ir ne visada leidžia ūkininkui laiku apsaugoti pasėlius.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pozicija aiški: bičių apsauga turi būti reali, o ne formali. Mes nepritariame žydinčių augalų purškimui dienos metu, kai bitės aktyviai skraido. Atsakingi ūkiai laikosi produktų etikečių, saugos reikalavimų ir gerosios praktikos. Tačiau dėl pavienių pažeidėjų negalima visos ūkininkų bendruomenės laikyti potencialiais kaltininkais.

Jeigu kažkas purškia netinkamu laiku, naudoja neleistinus produktus ar pažeidžia taisykles, tokį asmenį turi nustatyti ir bausti atsakingos institucijos. Tam reikia ne dar daugiau formalios biurokratijos, o tikslios kontrolės, aiškios atsakomybės ir patikimų tyrimų.

Svarbiausia – informavimas turi būti abipusis. Šiandien ūkininkai privalo aktyviai pranešti bitininkams apie planuojamus darbus. Tačiau patys ūkininkai ne visada laiku gauna informaciją apie prie jų laukų atvežtus avilius. Tai nesubalansuota. Jei bitininkas pastato avilius šalia žydinčių pasėlių, žemės naudotojas turi apie tai žinoti iš anksto. Jis turi matyti tikslią bityno vietą ir turėti kontaktą žmogaus, su kuriuo gali susisiekti.

Lygiai taip pat bitininkas turi gauti aiškią ir aktualią informaciją apie realiai planuojamus darbus laukuose. Ne formalią, ne spėjamą, o tikslią ir naudingą.
Turime kalbėti ir apie atsakomybės balansą. Ne kiekviena bičių žūtis reiškia neteisėtą purškimą. Bičių sveikatai įtakos turi ligos, parazitai, bityno priežiūra, maistas, žiemojimo sąlygos ir kiti veiksniai. Todėl kiekvienas atvejis turi būti tiriamas pagal faktus: kada purkšta, kuo purkšta, kokios buvo oro sąlygos, kokia buvo bityno būklė ir ką parodė laboratoriniai tyrimai.

Bitininkai taip pat turi pareigų. Jie atsakingi už tai, kad bitynai būtų aiškiai identifikuojami, saugiai įrengti, teisėtai pastatyti ir prižiūrimi taip, kad nekeltų rizikos aplinkiniams, ūkininkų darbuotojams, kitiems bitininkams ir pačioms bitėms. Praktikoje šių reikalavimų ne visada laikomasi, todėl kontrolė turi būti taikoma ne vien ūkininkams, bet abiem pusėms.

Ūkininkų lūkestis paprastas – taisyklės turi būti aiškios, praktiškos ir vienodai teisingos abiem pusėms. Reikia operatyvaus informavimo, realių kontaktų apsikeitimo, patikimos kontrolės ir konkrečių pažeidėjų atsakomybės. Reikia mažiau įtarumo ir daugiau tiesioginio bendradarbiavimo.

Lietuvos žemės ūkiui reikia ir stiprių ūkių, ir stiprios bitininkystės. Šios sritys neturi kovoti viena su kita. Tačiau bendradarbiavimas atsiranda tik tada, kai pareigos yra abipusės, taisyklės – įgyvendinamos, o kaltinimai – pagrįsti įrodymais.