Brangus delsimas: kada vadovui už įmonės nemokumą gali tekti mokėti iš savo kišenės

Dauguma vadovų bankroto ar restruktūrizavimo klausimą atidėlioja ne iš blogos valios. Dažniausiai – turėdami vilties. Kad pavyks susitarti su kreditoriais, ateis apmokėjimai, pavyks parduoti turtą ar pritraukti investuotoją. Tačiau nemokumo situacijoje gera intencija teisiškai ne visada gelbsti. Kartais ji tampa brangiausiu sprendimu.

Reklama

Advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas, restruktūrizavimo ir veiklos pertvarkymo ekspertas Bartas Gedminas primena: ribota bendrovės atsakomybė nėra absoliutus skydas. Paprastai už bendrovės prievoles atsako pati bendrovė, tačiau vadovas gali atsakyti asmeniškai, jei pažeidžia pareigą laiku inicijuoti nemokumo procesą.

Kada atsiranda pareiga inicijuoti nemokumo procesą?

Juridinių asmenų nemokumo įstatymas įpareigoja vadovą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, kai įmonė tampa nemoki. Skamba paprastai, bet praktikoje viskas atsiremia į du klausimus: kada įmonė tapo faktiškai nemoki ir ką realiai reiškia „nedelsiant“.

Nemokumas nustatomas pagal du alternatyvius kriterijus: įmonė laiku nebegali vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas) arba jos įsipareigojimai viršija turto vertę (balanso testas). Pakanka vieno iš jų – ir teisiškai įmonė jau atitinka nemokumo sąvoką.

„Svarbiausia žinia vadovui – atsakomybė nėra automatinė vien dėl to, kad procesas pradėtas vėliau. Teismai pabrėžia: „nedelsiant“ yra vertinamoji kategorija, kurią reikia aiškinti per protingo ir operatyvaus vadovo elgesį konkrečiomis aplinkybėmis. Kitaip tariant, vadovas gali trumpai „kovoti už įmonę“, bet tik tada, kai turi objektyvų pagrindą tikėti, kad mokumas bus atkurtas“, – pabrėžia advokatas Bartas Gedminas.

„Bandžiau gelbėti įmonę“ – svarbu, bet vien optimizmo neužtenka

Anot advokato, pasitaiko, kad vadovai dažnai aiškina, jog bankroto nesiėmė, nes laukė apmokėjimų, derėjosi, ieškojo finansavimo. Tokie argumentai gali būti reikšmingi – tačiau teismui svarbus ne emocinis optimizmas, o faktai.

„Vadovas turi galėti parodyti, kad sprendimas dar neinicijuoti nemokumo proceso rėmėsi realiais duomenimis: užsakymais, pajamomis, kreditorių pozicija, derybų eiga, tikėtinais atsiskaitymais ar finansavimo galimybėmis. Trumpai: jei nusprendėte laukti – turite turėti kuo pagrįsti, kodėl tai buvo protinga“, – teigia restruktūrizavimo ir veiklos pertvarkymo ekspertas.

Net jei teismas konstatuoja nepagrįstą delsimo laikotarpį, tai dar nereiškia, kad vadovas „padengs viską“. Kad būtų taikoma civilinė atsakomybė, reikia įrodyti, kad būtent per nepagrįsto delsimo laiką įmonės skolos padidėjo taip, jog kreditoriai bankroto procese jų nebegalės atgauti. Vadovas atsako už tą žalos dalį, kuri atsirado dėl neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu.

Praktinė taisyklė vadovui: sprendimus reikia fiksuoti

Šiandien nemokumo rizika – ne tik finansų vadovo rūpestis. Tai ir vadovo asmeninės atsakomybės tema. Todėl advokatas Bartas Gedminas primena: jei matote, kad įmonė balansuoja ties nemokumo riba, verta daryti du dalykus: įsivertinti faktinę padėtį (pagal likvidumo ir balanso kriterijus) ir kaupti bei saugoti objektyvius duomenis, kurie pagrįstų sprendimus. Priešingu atveju „dar palauksim“ gali reikšti vieną dalyką – mokėjimą iš savo kišenės.