15 metų mokytoju dirbantis, programos „Renkuosi mokyti!“ alumnas Donatas Kriukas: „Tikiu, kad mokytojo profesija sulauks renesanso“

Pirmosios programos „Renkuosi mokyti!” kartos alumnas, Vilniaus „Vyčio“ gimnazijos technologijų mokytojas ekspertas ir renginių dekoratorius Donatas Kriukas prisipažįsta – nė nepastebėjo kaip prabėgo 15 metų, praleistų pedagogo kelyje. Reikšminga dr. Meilės Lukšienės premija apdovanotas pedagogas pernai pelnė ir Vilniaus metų mokytojo apdovanojimą už aktyvią visuomeninę veiklą, bendruomeniškumą ir šiuolaikiškumą. Tačiau Donatas nedaugžodžiauja – tiki, kad siekdami pokyčių, pirmiausia turime keistis patys.

Reklama

Su Donatu Kriuku kalbamės apie skirtingų veiklų derinimą, programos „Renkuosi mokyti!” pradžią, švietimo pokyčius ir asmeninius darbo mokykloje metodus.

Lina Simutytė

Donatai, kalbamės įsibėgėjus 2025-iesiems. Esate ne tik Vilniaus „Vyčio“ gimnazijos technologijų mokytojas ekspertas, bet taip pat dirbate renginių dekoravimo srityje. Papasakokite, kaip suderinate skirtingas veiklas.

Būsiu atviras: viską suderinti, ypač kalėdiniu laikotarpiu, būna sudėtinga, dėl to tenka bėgti, lėkti ir nespėti. Tačiau pasitaiko ir tokių etapų, kai skirtingos veiklos prasilenkia, o aš galiu nuo vienų ar kitų užsiėmimų atsitraukti, pailsėti nuo rutinos. Smagu, kad nemažai po renginių dekoravimo darbų atlikusių medžiagų, įrankių ir kitų priemonių galiu panaudoti mokykloje. Tokiu būdu moksleiviams galiu pasiūlyti išbandyti įrankius, kurie man, jei dirbčiau tik mokytoju, būtų nepasiekiami. Pavyzdžiui, šviečiančios LED juostos, įvairios plokštės, specialus popierius, kartonas, virvės, siūlai ir pan. Negana to, veiklų kaita neleidžia užsidaryti vien savo „burbule“. Platesniu žvilgsniu išvystu tai, ką iš dekoravimo srities galiu pasiūlyti gimnazijai, ir atvirkščiai.

Jūs – pirmosios programos „Renkuosi mokytis!” kartos alumnas. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete studijavote technologijų ir dailės pedagogiką. Dar būdamas studentu pradėjote dirbti spaudos dizaineriu-maketuotoju. Ar prisimenate, kas tuo metu įkvėpė sudalyvauti „Renkuosi mokyti!” atrankoje?

Pamenu, buvo pozityviems pokyčiams įkvepiantis pavasaris – baigėsi sesija, švietė saulė, žiūrėjau LRT laidą „Labas rytas”. Joje kaip tik buvo pristatoma „Renkuosi mokyti!” programa. Laidos vedėjas kalbino vieną iš programos įkūrėjų, Eglę Pranckūnienę. Pokalbis sukosi apie naują, Lietuvoje anksčiau neegzistavusią programą, siekį į mokyklas įnešti naujų idėjų, ir tai, kad naujoves įgyvendinti padės įvairūs verslai.

Tos idėjos man patiko. Įvertinęs galimybes, nusprendžiau išbandyti savo jėgas ir sudalyvauti atrankoje. Užpildžiau paraišką. O tada viskas įsisuko: atranka, pokalbiai, vasaros stovykla, bandomųjų pamokų vedimas, ir, galiausiai, darbas mokykloje.

Ne paslaptis, kad kiekvienas programos dalyvis mokykloje įsipareigoja dirbti bent dvejus metus. Tačiau jūsų pedagoginė patirtis mokykloje siekia daugiau nei dešimtmetį. Kaip per tą laiką Lietuvoje pasikeitė švietimas, požiūris į mokytojus ir mokinius? Kaip pasikeitėte pats?

Įdomu reflektuoti praeitį, nes ir pats nustembu, kad programos „Renkuosi mokyti!“ dėka pradėjęs dirbti mokykloje, joje pasilikau tokiam ilgam laikui. Žvelgdamas atgal, pirmuosius savo metus mokytojo kėdėje dabar prisimenu kaip naivius, nedrąsius, keistus. Tada atrodė, kad mano mintyse besisukančios idėjos gali pakeisti mokyklą ar net švietimo sistemą. Po daugiau nei 15 metų suprantu, kad galiu keisti tik save – kitiems stengtis suteikti kuo daugiau galimybių, o pokytis arba įvyksta savaime, arba taip ir lieka tik pokyčio galimybe.

Per tiek laiko taip pat išsigrynino mano požiūris į buvimo toje pačioje įstaigoje prasmę. Kartais ji, priklausomai nuo įvykių organizacijos viduje, kinta. Jaučiu, kad gimnazijoje vis ieškau ir randu naujų galimybių, išsikeliu naujus iššūkius, kurie skatina domėtis naujovėmis, atrasti tai, ko dar nemoku, ir mokiniams pasiūlyti tai išmokti drauge. Mokykloje esu laisvas, čia galiu kurti ir atrasti. Tai man tiek kaip pedagogui, tiek kaip asmenybei, reiškia labai daug.

Dar 2014-aisiais buvote įvertintas reikšminga dr. Meilės Lukšienės premija, skiriama už demokratiškumo, bendruomeniškumo ir humanizmo idėjų įgyvendinimą. Tai, kad beveik pusė šios premijos laureatų yra „Renkuosi mokyti!“ mokytojai, įrodo šios programos sėkmę. Kaip manote, kokios savybės vienija premijos laureatus, ir kaip prie jų puoselėjimo prisideda „Renkuosi mokyti!“ vertybės?

„Renkuosi mokyti!” programos naujų mokytojų pritraukimo modelis sėkmingai veikia. Jo dėka mokyklas pasiekia asmenybės, ieškančios ne tik pastovios darbo vietos, bet ir atsinešančios vienokias ar kitokias mažąsias misijas. Programos kuratoriai mokytojams padeda pasiekti kiekvieną vaiką, atskleisti jų potencialą ir pan. Šiuos mokytojus vienija ir atsakomybės pojūtis: suprantame, kad priklausome tvirtai bendruomenei, kurios narių idėjos, siekiai ir požiūris sutampa.

Dr. Meilės Lukšienės premija išties yra didžiulis įvertinimas. Komisija išrenka mokytojus, iš pirmo žvilgsnio atliekančius paprastus, bet itin prasmingus darbus, kurie dažniausiai peržengia mokomo dalyko, bendrųjų programų reikalavimų ribas. Būtent tokie yra ir „Renkuosi mokyti!” mokytojai – norintys ir galintys daugiau nei prašoma. O tai organiškai veda į sėkmę ir svarbius įvertinimus.

Atsiėmęs apdovanojimą teigėte, kad mokinius svarbu vertinti ne už galutinį rezultatą, o už pastangas, progresą, ryžtą ir asmenybę: „Turi padėti jam tapti geru žmogumi“. Tai – ypatinga misija, ypač laikais, kai netrūksta konkurencijos. Kaip sekasi šio tikslo siekti, kai mokyklose veikia dešimtbalė vertinimo sistema?

Manau, kad daugelis mokytojų turi panašius tikslus. Savo veikloje prasmę jaučiu tada, kai mokiniai manimi tiki – tada lengva dalintis istorijomis, kurios man svarbios, kalbėti apie reikšmingus gyvenimo sprendimus ir pan. Tačiau jokios programos apie bendravimą su mokiniais iš anksto nesu pasirašęs, viskas vyksta natūraliai. Labai svarbu sau nuolat priminti, kad mokiniui linki pačių geriausių dalykų – tada tavo veiksmai tai spinduliuoja.

Žinoma, pasitaiko ir klaidų, dienų, kai jautiesi nesuprastas. Būna visko: viena dieną sekasi, o kitą, žiūrėk, jau viskas atvirkščiai. Gal, mes, mokytojai, mokykloje niekada nesiliausime ieškoję erdvės svarbiausioms – žmogiškumo – pamokoms?

Koks moksleivis buvote pats? Kurios pamokos buvo jūsų mėgstamiausios, kokios mokytojų savybės ar jų mokymo metodai labiausiai motyvuodavo?

Mokykloje buvau ramus ir kiek uždaro būdo. Daugybės detalių jau nebeprisimenu, bet pamenu, kad tarsi siekiau neišsiskirti, nepasielgti kažkaip „kitaip“, nei bendraklasiai, nors slapta visada svajojau apie įvairiausių meninių instaliacijų kūrimą mokyklos rūsyje. Mintyse virė idėjos, apie kurias niekam nepasakojau. Galbūt buvo toks metas, kai moksleivių iniciatyvos nebuvo priimamos teigiamai. Na, bent jau tada taip atrodė.

Su meile prisimenu mūsų klasės auklėtoją – lietuvių kalbos mokytoją. Jos energija ir pastabumas detalėms paliko gerą įspūdį, nors jos mokomo dalyko visai nemėgau. Man jau tada patiko veiklos, kuriose galėdavau kažką sukonstruoti savo rankomis – sukurti plakatą, nubraižyti DNR ar bet kokį kitą modelį, nulipdyti objektą, sumeistrauti kalendoriaus laikiklį ir pan. Skaičiuoti, spręsti logines užduotis taip pat galėjau, bet literatūros, teksto suvokimo užduotys buvo pačios sunkiausios.

2024 m. pelnėte Vilniaus metų mokytojo apdovanojimą už aktyvią visuomeninę veiklą, bendruomeniškumą ir šiuolaikiškumą. Sukūrėte unikalią, inovatyvią technologijų dalyko mokymo didaktiką ir metodiką, pasižyminčią moksleivių kūrybiškumą ugdančiomis užduotimis, jų atlikimo eiga ir vertinimu. Papasakokite plačiau, kaip šis metodas atrodo praktikoje.

Šis apibūdinimas skamba įspūdingai, tačiau tai veikla, kurią moksleiviams parenku pagal pojūtį. Pasiteisina būdas, mokiniams leidžiantis rinktis iš dviejų alternatyvų arba konkretaus užduočių plano. Pavyzdžiui, mokiniams pasakau, kad mums reikia atlikti du darbus: pagaminti medžiaginį krepšį su savo kurtu lipduko dizainu ir išmokti iš virvių pinti krepšį. Pasiūlau pasirinkti, nuo kurios užduoties pradėsime. Tokiu būdu mokiniai įsitraukia į sprendimų priėmimą, klausia, kaip ir ką darysime, o vėliau patys pasirenka užduotis. Dažniausiai darbų vertinimas man tampa paprasčiausiu formalumu, nes nesinori, kad mokiniai ką nors darytų vien dėl pažymio. Svarbesnis jų įsitraukimas ir nuoširdus darbų atlikimas. Džiaugiuosi, kai taip nutinka. Taip pat smagu, kai gimnazijos bendruomenę pavyksta įtraukti į visus vienijančią veiklą, pavyzdžiui, kalėdinės eglutės puošimą. Tokioms veikloms niekada negailiu laiko, bendruomenei jas stengiuosi pristatyti, pabrėždamas vienybės, susitelkimo bendram tikslui svarbą. Kai mokiniai džiaugiasi, o drauge sukurtai eglutei negaili komplimentų, primenu, kad nepamirštų padėkoti ir patys sau – juk viską padarėme kartu. Manau, kad panašios akimirkos yra itin svarbios tiek mokyklos bendruomenei, tiek kiekvienai joje augančiai asmenybei.

Apdovanojimai – išskirtinė šventė ir galimybė bent trumpam stabtelėti, pasidžiaugti darbo rezultatais, pasiektais tikslais. Tačiau mokytojų kasdienybė dažnai kitokia: reikalaujanti kantrybės, nuolatinių pastangų, sprendimų kylantiems iššūkiams įveikti ieškojimo. Kas dirbant mokytoju jus įkvepia sunkesnėmis dienomis?

Sunkių dienų tikrai pasitaiko, tačiau labai svarbus bendraminčių susitelkimas. Dėl to gimnazijoje puoselėjame gražią tradiciją – nedidelius mokytojų susibūrimus. Juose galime drąsiai ir atvirai pasidalinti tiek savo sėkmėmis, tiek nesėkmėmis, kurių pamokose pasitaiko kiekvienam. Kartais užtenka pasikalbėti su bendraminčiais ir būti išklausytam.

Vienas man asmeniškai įdomiausių faktų, susijusių su „Renkuosi mokyti!” programa yra tai, kad nemaža dalis dalyvių pasižymi ne vien su pedagogika susijusia profesine patirtimi. Programą renkasi verslo, reklamos, viešųjų ryšių, menų atstovai. Kuo skirtingos patirtys praverčia žmonėms, pasirinkusiems mokytojo kelią, ir kaip tai praturtina mokymo procesą?

Manau, kad tokios asmenybės pasižymi platesniu pasaulio matymu, geba vertinti situacijas iš skirtingų perspektyvų. Kažkada svarsčiau, kad užsidaryti vienoje veikloje būtų rizikinga – tada savo aplinką pradėtum vertinti pernelyg sudėtingai. Mokyklos problemas sveika išvysti iš netikėtos perspektyvos, o tada ieškoti būdų joms spręsti, pasitelkiant kitų metodus, netipinį požiūrį. Žmonės, turtingi skirtingomis patirtimis, mokyklai gali pasiūlyti įdomių ir prasmingų dalykų, inicijuoti netradicines veiklas, atrasti naujus bendradarbiavimo taškus su kitomis įstaigomis ar žmonėmis. Galų gale – plačiau, drąsiau pasauliui atverti mokyklos duris ir langus.

Viename interviu sakėte: „Nebijau prisistatyti, kad esu mokytojas”. Deja, vis dažniau talentingi, daugybę metų mokykloje praleidę mokytojai meta darbą, tai motyvuodami pagarbos pedagogams stoka. Kaip manote, kas lemia pagarbos mokytojo profesijai sumažėjimui, ir kas galėtų padėti ją sustiprinti?

Pasirinkimas dirbti mokytoju yra reikšmingas tam tikro gyvenimo etapo sprendimas, kuriuo svarbu ryžtingai tikėti. Tačiau svarbu tą drąsą išlaikyti ir vėliau, ypač sunkesniais epizodais. Manyti, kad kažkas „iš šalies“ turi suteikti motyvacijos dirbti mokytoju, yra pavojingas. Tokiu atveju gali visada laukti kažko, ko nebūtinai sulauksi, arba sulaukęs suprasi, kad tai jau seniai turėjai. Todėl asmeninė motyvacija yra labai svarbi. Kita mokytojams padedanti savybė yra atsparumas – galbūt padarytoms klaidoms, galbūt ne vien pozityviems santykiams su kolegomis, administracijos darbuotojais ar mokiniais. Pažeidžiamumas – teigiama savybė, tačiau reikalingas ir atsparumas, kaip ir aplinkinių palaikymas. Vis dėlto noras padėti jaunam žmogui tobulėti pirmiausia turi įsižiebti tavo paties viduje, kitaip tai bus laikina.

Tikiu, kad mokytojo profesija sulauks renesanso. Įvairios žmonių patirtys mokyklose formuoja tam tikrą nuomonę apie mokytojo darbą. Yra žmonių, nenorinčių mokykloje praleisto laiko net prisiminti, tačiau kodėl? Dėl bendraamžių, namų darbų, o gal dėl neigiamo santykio su mokytojais? Ar toks neigiamas įspūdis nesuformavo jų požiūrio ir tolimesnėje profesinėje veikloje? Kaip žinome, juodos dėmės baltame fone ryškiausios.

Mokyklos tikrai keičiasi ir stengiasi „nepasenti“: nepavėluoti ar kitaip neatsilikti nuo visuomenėje vykstančių procesų, tačiau senosios tradicijos, biurokratija ar kiti veiksniai šiuos procesus lėtina. Nepaisant to, neabejoju, kad sėkmingos mokytojų partirtys leidžia tikėti pozityviais švietimo pokyčiais.