Melagingas liudijimas teisme: ar žinote, kas už tai gresia?

Advokatų kontoros „Marger“ teisininkas, advokato padėjėjas Dainius Kononovas

Reklama

Liudytojų teismui pateikiama informacija apie jiems žinomas administracinio nusižengimo, baudžiamojoje, civilinėje ar administracinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes yra itin svarbi siekiant tinkamai nustatyti tiesą – kiek įmanoma tiksliau atkurti nagrinėjamo praeities įvykio aplinkybes. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas yra nustatęs kiekvieno liudytoju apklausiamo asmens pareigą duoti tik teisingus parodymus ar paaiškinimus apie jam žinomas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Tai reiškia, kad liudytojas, duodamas parodymus teisme, padeda teismui įgyvendinti konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą.

Liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos – vienodos

Prieš pradėdamas apklausą teisme, bylą nagrinėjantis teismas liudytoju apklausiamam asmeniui išaiškina Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Be to, liudytojas balsu perskaito priesaikos tekstą ir savo parašu patvirtina, kad suvokia pareigą duoti tik teisingus parodymus bei žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Pareigą duoti tik teisingus parodymus, be kita ko, turi ir nukentėjusysis baudžiamojoje ar administracinio nusižengimo byloje. Nukentėjusysis yra apklausiamas pagal liudytojų apklausos taisykles, todėl nukentėjusiųjų ir liudytojų procesinė padėtis, duodant parodymus, iš esmės yra identiška.

Duodamas melagingus parodymus – tyčia visiškai ar iš dalies iškreipdamas jam žinomas arba išgalvodamas naujas, realybėje neegzistavusias ar neegzistuojančias aplinkybes – liudytojas pažeidžia aptartą savo pareigą duoti tik teisingus parodymus. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą kyla tik tais atvejais, kai liudytojas ar nukentėjusysis tikrovės neatitinkančius parodymus duoda suprasdamas, kad jo duodami parodymai yra melagingi ir nori ar siekia, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei naudojama vertinant įrodymus, t. y. veikia tiesiogine tyčia. Taip jis sudaro kliūtį teismui kiek įmanoma greičiau, tiksliau ir teisingiau atkurti nagrinėjamo praeities įvykio aplinkybes. Tai gali lemti neteisingų išvadų padarymą, nekalto asmens patraukimą baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali jos išvengti.

Svarbu paminėti, kad atsakomybėn už melagingų parodymų davimą liudytojas arba nukentėjusysis gali būti traukiamas tik tais atvejais, kai jis teismui nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis apie svarbias, esminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes, pavyzdžiui: nusikaltimo padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, pastebėti kaltinamojo veiksmai ar neveikimas. Melagingi parodymai apie kitas, tiesos byloje nustatymui esminės reikšmės neturinčias aplinkybes, apklausos metu nurodomi spėliojimai ar paties liudytojo sumanytos tiriamo įvykio versijos baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.

Pavyzdžiui, liudytojas nebūtų traukiamas atsakomybėn, jei melagingai nurodytų, kad matė, kaip kaltininkas pavogė automobilį, eidamas namo iš darbo, nors iš tikrųjų jis ėjo iš ne iš darbo, bet kitos vietos, tačiau dėl vienokių ar kitokių aplinkybių nenorėjo to atskleisti. Baudžiamoji atsakomybė už tikrovės neatitinkančių parodymų davimą nekyla ir tais atvejais, kai asmuo dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės pamiršo tikrąsias įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ar interpretavo (pavyzdžiui, jei tamsiuoju paros metu, esant prastam apšvietimui, liudytojas klaidingai suprato, kad kaltinamasis vilkėjo juodą, o ne tamsiai mėlyną striukę), ar kitaip sąžiningai klydo.

Melagingus parodymus teismui davęs liudytojas ar nukentėjusysis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, kurio sankcijoje numatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Jeigu, duodamas melagingus parodymus, liudytojas ar nukentėjusysis melagingai kaltina asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, jam gresia bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas net iki penkerių metų.

Liudyti prieš šeimos narius – neprivaloma

Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Tai reiškia, kad šeimos nariai ir artimieji giminaičiai neturi pareigos liudyti teismui prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį, tačiau turi teisę, jeigu pageidauja, tai daryti.

Jei bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs liudytojo ar nukentėjusiojo artimą šeimyninį ryšį su kaltinamuoju, ieškovu, atsakovu, pareiškėju, išaiškina liudytojui ar nukentėjusiajam jo teisę neduoti parodymų, bet toks liudytojas ar nukentėjusysis nusprendžia parodymus duoti, pastarasis taip pat prisaikdinamas ir įspėjamas apie aptartą atsakomybę už melagingų parodymų davimą.

Neprisaikdinami ir už melagingų parodymų davimą teismui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą neatsako kaip liudytojai baudžiamojoje byloje apklausiami bendrininkai, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ar baudžiamasis procesas (baudžiamoji byla) buvo atskirta į kitą bylą, ar kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teisės aktų numatytais pagrindais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį neatsako liudytojai ar nukentėjusieji, kurie, duodami parodymus apie kitus asmenis, bijojo atskleisti ir savo pačių veiksmus ar neveikimą, dėl kurių nustatyta baudžiamoji arba administracinė atsakomybė, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo prisaikdinti ar ne.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatytas absoliutus draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save. Tai reiškia, kad apklausiamas asmuo neturi pareigos nagrinėjamoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinio nusižengimo byloje duoti objektyvią tikrovę atitinkančius parodymus ir save apkalbėti (inkriminuoti). Taigi, tam tikra prasme galima teigti, kad asmeniui, traukiamam baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn, tokiais atvejais paliekama galimybė neatskleisti visos tiesos, tame tarpe neatsakyti į tuos klausimus, į kuriuos jis nepageidauja atsakyti, siekiant užtikrinti Konstitucijos garantuojamas teisės.