Darbo ginčų komisijos: ginčus dažniausiai inicijuoja darbuotojai, darbdaviai kreipiasi rečiau

Darbo ginčų komisijos (DGK) vis dar išlieka pagrindiniu darbuotojų ir darbdavių nesutarimų sprendimo mechanizmu. Statistiniai duomenys rodo, kad didžiausią dalį kreipimųsi – apie 96 proc. – inicijuoja būtent darbuotojai, o darbdavių pateikiamų skundų dalis sudaro tik apie 4 proc. Pagrindinis darbdavių reikalavimas darbuotojams DGK – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę žalą.

Reklama

Pagal Darbo kodeksą (DK) kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Turtinė žala gali apimti tiek tiesioginius nuostolius, tiek ir negautas pajamas.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė pastebi, kad pastaraisiais metais DGK vis dažniau nagrinėja ginčus su užsienio šalių piliečiais. Dažniausiai tai Baltarusijos, Ukrainos ir kitų trečiųjų šalių piliečiai. „Matome aiškią tendenciją, kad kasmet daugėja ginčų su užsienio piliečiais, ypač iš kaimyninių šalių. Tai kelia papildomų teisinių iššūkių tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, nes reikia atsižvelgti į tarptautinius teisinius aspektus bei Darbo kodekso reikalavimus“, – sako I. Janukevičienė.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal Darbo kodeksą darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje. DGK tokio ginčo nenagrinėja, nebent abi šalys susitartų kitaip ir pasirinktų Lietuvos darbo ginčų komisijos nagrinėjimo tvarką. „Darbdaviai turėtų atidžiai vertinti darbo sutartis su užsienio piliečiais, nes esant ginčams gali kilti keblumų juos išspręsti Lietuvoje, – pabrėžia I. Janukevičienė. – Apskritai tokių situacijų sprendimas dažnai tampa sudėtingas, ypač jei darbuotojas turi tik laikiną leidimą gyventi šalyje.“

Svarbus teisinis precedentas – Kauno apygardos teismo 2025-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-55-587/2025. Teismas nusprendė, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti darbdavės ieškinio dėl žalos atlyginimo Baltarusijos piliečiui darbuotojui. Nors atsakovui buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tai nebuvo laikoma pakankamu pagrindu manyti, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams. Be to, teismas pabrėžė, kad darbdavys, sudarydamas darbo sutartį su asmeniu, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, prisiėmė riziką, kad kilus ginčams jie nebus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose.

Ši teismo nutartis yra reikšminga praktikoje sprendžiant tarpvalstybinius darbo ginčus ir gali turėti poveikį tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, siekiant tinkamai pasirinkti darbo sutarties sąlygas ir ginčų sprendimo mechanizmus.