Verslas
Kaip „Marvel“ atgimė po bankroto ir sukūrė didžiausią kino visatą istorijoje?
Kartais sunku patikėti, kad šiandien visame pasaulyje atpažįstami herojai – Geležinis Žmogus, Kapitonas Amerika, Toras – kažkada buvo beveik pamiršti komiksų personažai. Dar sunkiau patikėti, kad „Marvel“, dabar laikoma viena iš pelningiausių kino industrijos jėgų, devintajame dešimtmetyje ir net devintajame dešimtmetyje balansavo ant visiško žlugimo ribos. Ne simboliškai – teisiškai, skaičiais ir labai realiai.
Reklama
Tačiau istorija, kuri prasidėjo bankroto teisme, galiausiai virto didžiausia kino visata žmonijos popkultūroje. Ir, tiesą sakant, galbūt labiausiai stebinantis čia ne pinigai, o tai, kaip visa tai apskritai pavyko.
Šis pasakojimas ne apie tobulą strategiją, o apie desperaciją, rizikas ir keistą tikėjimą personažais, kurie tuo metu neatrodė verti dėmesio. Jei kam nors būtų šovę į galvą, kad Geležinis Žmogus taps globalia superžvaigžde – tebūtų sukėlęs juoką. Bet viskas pasikeitė.
1996-ųjų žemė drebėjimas: kai „Marvel“ buvo ties bankroto riba
Iš išorės gali atrodyti, kad komiksų kompanija tiesiog pritrūko idėjų. Iš tikrųjų viskas buvo daug triukšmingiau ir chaotiškiau. „Marvel“ tuomet priklausė spaudos magnatui Ronui Perelmanui, kuris agresyviai plėtė imperiją, skolinosi, supirkinėjo licencijas ir tikėjo, kad herojų pavadinimai gali tapti auksu. Bet paaiškėjo, kad ne viskas, kas blizga, virsta pelnu.
90-ųjų komiksų rinka žlugo beveik per naktį. Spekuliacijų burbulas sprogo, pardavimai smuko, o „Marvel“ buvo apsunkinta milžiniškų skolų. Įmonė ginčijosi su bankais, investuotojai traukėsi, akcininkai piktinosi. 1996 m. gruodį „Marvel Entertainment“ oficialiai paskelbė bankrotą.
Įmonė vos išlaikė teises į savo pačios personažus. Net „Spider-Man“ buvo išnuomotas kelioms studijoms kaip desperatiškas bandymas išsikapsyti.
Trumpai tariant – buvo blogai. Labai blogai.
Nauji žaidėjai ir naujas požiūris
O tada atsirado žmonių, kurie į komiksų pasaulį žiūrėjo kitaip. Vienas jų – Ike’as Perlmutteris, verslininkas, kurį kai kas vadino kietu, šaltakraujišku, bet neįtikėtinai racionaliu. Kitas – Avi Aradas, atsinešęs tikėjimą, kad herojai turi milžinišką potencialą, jei tik būtų parodyti tinkamai.
Reklama
Jie abu suprato paprastą dalyką: „Marvel“ galėjo bankrutuoti kaip įmonė, tačiau jos intelektinė nuosavybė – ne. Personažai buvo vertingesni nei visi akcininkų bandymai išspausti daugiau iš komiksų kolekcionierių.
Tuo metu Holivudas pradėjo žvalgytis į superherojus rimčiau. Warner Bros. jau seniai darbavosi su Betmenu, o „X-Men“ ir „Blade“ rodė, kad publika nori tamsesnių, brandesnių istorijų.
„Marvel“ suprato, kad jei tik sugebėtų išlaikyti teises, galėtų kurti filmus pati. Tačiau tam reikėjo pinigų. Daug pinigų, kurių ji neturėjo. Darbo teisės pokyčiai
Geležinis Žmogus kaip paskutinė kulka
Čia prasideda mažytė avantiūra, kuri šiandien atrodo genialiai, bet tuomet atrodė – beveik beprotiškai. 2000-ųjų pradžioje „Marvel“ vadovai susėdo ir išrinko personažus, kuriuos dar turėjo teisę naudoti kine. Sąrašas buvo, švelniai tariant, keistas. Spider-Man – jau atiduotas „Sony“. X-Men – „Fox“. Fantastiškasis ketvertas – taip pat.
Liko B kategorijos herojai, kurių vardai plačiajai publikai skambėjo mažai ką reiškiančiai: Iron Man, Thor, Captain America, Hulk (su tam tikrais teisių apribojimais), Ant-Man. Tai nebuvo rinkos gigantai. Net komiksų parduotuvėse jų populiarumas svyravo. Tačiau „Marvel“ nusprendė statyti būtent ant jų.
Ir tam prireikė drąsos – nes tam, kad sukurtum filmus, reikia finansavimo. „Marvel“ tuomet paėmė 525 milijonų dolerių paskolą iš „Merrill Lynch“, užstatydama… savo personažų teises. Jei filmų projektas būtų sužlugęs, bendrovė būtų praradusi likusią sielą.
Skamba kaip scena iš kino filmo, bet tai buvo tikra. 2008 m. pasirodė „Iron Man“. Režisierius – Jon Favreau, kuris iki tol buvo labiau žinomas kaip aktorius ir mažesnių filmų kūrėjas. Pagrindinį vaidmenį atliko Robertas Downey Jr., dar visai neseniai laikytas nepatikimu, probleminiu Holivudo talentu. Ne vienas studijos vadovas grasino trauktis vien dėl jo. Ir vis dėlto, kažkas čia suveikė.
Filmas turėjo žaidybinę energiją, panašią į gerai įkaitusį improvizacijų vakarą. Dialogai spragsėjo, veikėjai buvo žemiški, šiek tiek ciniški, bet kartu žavūs. O pabaigoje pasirodęs Nickas Fury – ir tas vienas sakinys apie „keršytojų iniciatyvą“ – tapo tiltu į visiškai naują kino kūrimo paradigmą. Niekas tuomet dar nežinojo, kad tai bus pradžia visatai.
Marvel Cinematic Universe: ambicijos, kurių Holivudas dar nebuvo matęs
Iki tol kino studijos kurdavo franšizes – atskiras filmų serijas, kurių kiekviena turėjo savo toną, savo taisykles. Bet tarpusavyje jos nebūdavo susietos taip, kad priverstų žiūrovą laukti kiekvieno naujo filmo ne tik dėl paties filmo, bet ir dėl visumos. „Marvel“ į tai pažvelgė kitaip: galbūt, pagalvojo jie, personažai gali gyventi bendroje erdvėje. Kaip komiksuose.
Ši mintis dabar atrodo savaime suprantama. Bet 2008-aisiais buvo rizikinga. Universalui priklausė Hulk, „Paramount“ platino „Iron Man“ ir „Thor“, „Disney“ dar nebuvo nusipirkusi „Marvel“. Tai buvo chaotiškas bendradarbiavimo tinklas, kuris bet kada galėjo subyrėti. Tačiau kažkokiu būdu viskas susilipdė.
Po „Iron Man“ sekė „Thor“, „Captain America: The First Avenger“, tada – „The Avengers“. Pastarasis filmas, režisuotas Joss Whedon, 2012 m. sprogo kaip fejerverkas. Šeši herojai viename ekrane tuo metu buvo skaičius, atrodęs neįmanomas. Ne dėl efektų – Holivudas mokėjo brėžti lazerius seniai. Bet dėl charakterių niuansų, tonų skirtumų ir to, kad šie veikėjai pagaliau veikė ne po vieną.
Tai buvo momentas, kai „Marvel“ tapo nebe sėkminga studija, o kultūriniu fenomenu.
Disney įžengia į kambarį
2009 m. „Disney“ nupirko „Marvel Entertainment“ už 4 mlrd. dolerių. Tai buvo sandoris, kurį kai kas laikė drąsiu, kai kas – kvailu. Bet „Disney“ vadovai matė potencialą, kurio daugelis dar nematė. Kaip ir animacinių filmų atveju, „Disney“ suprato, kad personažai – tai ne vien kino projektai. Tai žaislai, parkai, serialai, prekės ženklai, teminiai kruizai, milžiniškas grįžtamosios vertės ciklas. O MCU tuo metu jau demonstravo, kad gali tapti didžiausiu Holivudo varikliu. Pinigai tekėjo. Filmai vis labiau plėtė tonų paletę: „Guardians of the Galaxy“ su savo retro humoru, „Black Panther“ su gilia kultūrine šaknimi, „Captain America: The Winter Soldier“ – beveik politinis trileris. Kiekvienas jų turėjo savitą kvapą, bet visi jungėsi į vieną liniją.
Kūrybinis variklis: Kevinas Feige ir jo žemėlapis
Negalima kalbėti apie MCU be Kevino Feige, žmogaus, kuris retai atrodo kaip tradicinis Holivudo magnatas. Jis labiau primena entuziastingą komiksų gerbėją, kuris netyčia paveldėjo didžiausią kino valdžią.
Feige nuo pat pradžių siekė to, ko dauguma prodiuserių vengė – ilgalaikio planavimo. Ne keliems filmams į priekį, o dešimtmečiams. Jis kūrė žemėlapius, kurie keisdavosi, bet turėjo stuburą. Net scenos po titrų buvo ne šmaikštūs priedai, o strategijos dalis. Gal dėl to MCU tapo panašus į televizijos serialą, kurį žiūri kino teatre.
Kartais Feige rizikavo. Kartais nesisekė – „Thor: The Dark World“ ar kelios kitos juostos taip ir nerasdavo tono. Bet tai buvo natūrali kūrybinės mašinos dalis. Svarbiausia – jis kūrė jausmą, kad viskas susiję.
„Avengers: Endgame“ – ne filmas, o įvykis
2019 m. išleidus „Avengers: Endgame“, vos keli projektai istorijoje buvo prilygę tokiai publikai mobilizacijai. Žmonės ieškojo bilietų kaip prie sovietinių laikų bananų. Socialiniai tinklai tą savaitę tiesiog dundėjo. Automobiliai filmuose
Filmas tapo ne tik finansiniu rekordu, bet ir emocine kulminacija. Nebuvo taip, kad visi kritikai džiūgautų dėl kiekvienos jo minutės – bet net skeptiški žiūrovai pripažino, kad tokios dviejų dešimtmečių popkultūrinės brandos dar nebuvo.
Tūkstančiai mažų siūlų susipynė į finalą, kurio niekas nebūtų galėjęs sukurti atsainiai ar skubėdami. Buvo akivaizdu: MCU jau įsirėžė į istoriją.
Ką ši sėkmė reiškia šiandien
Dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po „Iron Man“, MCU jau tapo tokia didžiule struktūra, kad kartais net užmirštame, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo bankroto bylos, nuo desperacijos ir paskutinio šanso, nuo tikėjimo personažais, kurių niekas nelaikė perspektyviais. FED pareigūnai toliau griežtina toną
Žinoma, pastaraisiais metais pasigirdo kritikų balsų – dėl srautinių platformų pertekliaus, dėl priklausomybės nuo superherojų formulės, dėl kūrybinio nuovargio. MCU klimatas nebėra toks ramus kaip 2012-aisiais. Bet tai jau kitas pasakojimas.
Šiandien svarbiausia, kad „Marvel“ įrodė: net ir labiausiai merdintis prekės ženklas gali tapti milžinu, jei atsiras žmonių, kurie geba rizikuoti ten, kur kiti mato tik aklavietes.
O didžiausia kino visata istorijoje – vis dar gyva, besikeičianti, ginčytina ir tuo pačiu neabejotinai reikšminga. Asmens bankrotas
Reklama
