Valstybė versle – išimtis, o ne taisyklė

Netylant diskusijoms apie valstybės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ planus geležinkelio stotyse įkurti parduotuvių tinklą, Konkurencijos taryba primena, kad valstybė versle gali dalyvauti tik išimtinais atvejais. Tokia nuostata grindžiama Konstitucijoje ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintais principais, juos savo sprendimais yra gynęs Konstitucinis Teismas.

Reklama

Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja, akcentavo, kad Lietuvoje, kurios ūkio pagrindas – privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, verslą turi kurti privatūs subjektai. O valstybės institucijų pagrindinė funkcija – nustatyti verslo veiklos taisykles rinkoje, prižiūrėti, kaip verslas jų laikosi, taikyti sankcijas, jeigu nesilaiko.

Lietuvoje yra keletas sektorių, kur susiformavusios natūralios monopolijos, pavyzdžiui, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, šilumos tiekimas. Strategiškai ir valstybės saugumo požiūriu svarbus energetikos sektorius, geležinkelio infrastuktūra. Tokiuose sektoriuose savivaldybių ir valstybės įmonių veikimas pateisinamas. Tačiau, J. Šovienės teigimu, net ir valstybės reguliuojamuose sektoriuose turi būti ribos ir laikomasi bendro principo, kad valstybė versle dalyvauja tik išimtinais atvejais.

Pastaruoju metu pastebime tendenciją, kad nebepaisoma jokių ribų – valstybė imasi aktyvių veiksmų įgyvendindama planus imtis verslo. Problemų įžvelgiame ir dėl „Lietuvos geležinkelių“ ketinimų stotyse steigti parduotuvių tinklą, ir dėl planų kurti valstybinį vaistinių tinklą. Prisidengiant viešuoju interesu, savivaldybių ir valstybės įmonės drąsiai žengia į rinką, kur, skirtingai nei privatus verslas, joms nereikės prisiimti rizikos dėl galimai nuostolingų investicijų ir veiklos. Nesėkmingos veiklos pasekmės guls ant visų mokesčių mokėtojų pečių.

Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja

Anot jos, kyla ir daugiau teisinių bei ekonominių rizikų, kai valstybė per savo įsteigtus subjektus dalyvauja konkurencingose rinkose: interesų konfliktas (valstybė ir reguliuoja rinką, ir pati dalyvauja), neskaidrumas (neaišku, kokiomis lėšomis finansuojamas valstybinis verslas) bei neefektyvumas (valstybės kapitalo įmonėms neretai yra sudaromos palankesnės sąlygos veikti rinkoje, jos saugomos nuo efektyvesnių privačių konkurentų), korupcijos apraiškos (galimybė įdarbinti savus, naudotis valstybiniu turtu bei paslaugomis saviems), galimai neteisėta valstybės pagalba.

Konkurencijos taryba ne kartą yra atkreipusi dėmesį, kad šalies teisinėje sistemoje trūksta aiškių principų ir kriterijų, kuriais remdamasi valstybė per savo valdomas įmones griežtai apibrėžtais atvejais galėtų imtis ūkinės veiklos, o kada – ne. Be to, nėra numatyta aiški atsakomybė dėl valstybei žalingų sprendimų, tad raginimai laikytis konstitucinio principo ir vertinti būsimų sprendimų poveikį konkurencijai dažnai lieka neišgirsti nei valstybės ar savivaldybių valdomų įmonių, nei akcininko (valstybės) teises ir pareigas įgyvendinančių institucijų.