C.Lagarde: kaip ECB padeda įmonėms ir namų ūkiams

ECB Pirmininkės Christine Lagarde nuomonė

Visame pasaulyje valdžios institucijos mobilizuojasi kovai su koronavirusu. COVID-19 – naujos formos sukrėtimas. Dabartiniams sunkumams įveikti anksčiau naudotos taisyklės netinka. Mums reikalingos politikos priemonės, skirtos padėti labiausiai kenčiantiems šioje krizėje.

Šiandien tai įmonės ir šeimos, staiga netekusios pajamų ir išgyvenančios stiprėjantį nerimą dėl ateities. ECB politikos priemonės sukurtos padėti kaip tik šiai žmonių grupei. Pagal savo įgaliojimus parengėme priemones taip, kad lėšos pasiektų tuos piliečius ir sektorius, kuriems paramos reikia labiausiai.

Kad suprastume, kaip mūsų priemonės veikia, turime išsiaiškinti, kodėl ši krizė yra ypatinga. Šią krizę nulėmusios priežastys nėra panašios į finansų krizes ar tradiciškai suprantamą ekonomikos nuosmukį sukeliančias priežastis. Staigus ekonominės veiklos sulėtėjimas – tai neišvengiamo sprendimo prašyti visų likti namuose pasekmė. Todėl būtina imtis priemonių ir užtikrinti, kad gyvybingos įmonės neužsidarytų, o samdomieji darbuotojai neprarastų darbo laikinoje krizėje, už kurią jie nėra atsakingi.

Samdomieji darbuotojai šiuo metu susiduria su didesne rizika nei bet kada anksčiau nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Štai, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose 2009 m. didžiausias naujų prašymų bedarbio pašalpai gauti skaičius buvo 665 000 per savaitę. Per pastarąsias dvi savaites tokių prašymų skaičius iš pradžių pakilo iki 3,3 milijono, o vėliau ir iki 6,6 milijono. Nors Europoje nedarbas paprastai didėja lėčiau ir svyruoja mažiau, jau yra susirūpinimą keliančių ženklų: užimtumą rodantis pirkimo vadybininkų indeksas kovo mėnesį patyrė rekordinį nuosmukį.

Siekdami išvengti ilgalaikės žalos, turime „sustabdyti ekonomiką“, kad jos būklė išliktų kuo panašesne į buvusią iki protrūkio. Tai galima padaryti įvairiais būdais. Vienas jų – įgyvendinti vyriausybių programas užimtumui trumpuoju laikotarpiu paremti. Kitas – mobilizuoti bankų sistemą, kad ji aprūpintų įmones apyvartiniu kapitalu ir šios galėtų mokėti darbuotojams atlyginimą ir apmokėti sąskaitas. Kadangi euro zonos ekonomika pagrįsta bankų finansavimu, palengvinus kredito srautų sukūrimą likvidumą galima greitai nukreipti ten, kur ekonomikoje jo reikia labiausiai.

Vyriausybės ir centriniai bankai imasi papildomų veiksmų, kad bankai būtų pajėgūs tai daryti. Vyriausybės teikia paskolų garantijas, sumažinančias bankų kredito riziką: euro zonoje tokioms programoms jau skirta apie 16 % BVP. O ECB teikia pakankamai likvidumo, kad pašalintų bankų likvidumo riziką ir kartu užtikrintų, kad finansavimo sąlygos ir toliau būtų palankios visiems ekonomikos segmentams.

Šiems tikslams pasiekti parengėme dviejų tipų priemones.

Pirma, parengtos itin didelio masto tikslinės priemonės, skirtos užtikrinti, kad likvidumas pasiektų tuos, kuriems jo reikia labiausiai. Naudodamiesi mūsų naująja tiksline skolinimosi galimybe bankai gali pasiskolinti iki apytiksliai 3 trilijonų eurų už neigiamas palūkanas, kurios gali būti net –0,75 % – t. y. mažiausia mūsų kada nors pasiūlyta palūkanų norma. Iš patirties žinome, kad tokios priemonės gali būti galingos. Mūsų apskaičiavimais, dvi ankstesnės tokių tikslinių operacijų serijos paskatino bankus paskolinti apie 125 milijardais eurų daugiau, negu jie būtų skolinę, jei šios skolinimosi galimybės nebūtų buvę.

Siekdami užtikrinti, kad bankai visapusiškai pasinaudotų šia nauja galimybe, mes taip pat parengėme tikslinį įkaitui taikomų reikalavimų švelninimo paketą, ypatingą dėmesį skirdami mažesnių įmonių, savarankiškai dirbančių asmenų ir privačių asmenų poreikiams. Eurosistemos nacionaliniai centriniai bankai kaip įkaitą mūsų skolinimosi operacijose gali priimti paskolas įmonėms ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie gauna paramą pagal garantijos programas nukentėjusiems nuo koronaviruso, įskaitant ir mažesnės apimties paskolas.

Šios priemonės paskatins bankus teikti paskolas labai mažoms įmonėms ir individualių įmonių savininkams – paprastai jie turi mažiau galimybių gauti kreditavimą – ir refinansuoti jas skolinantis iš mūsų laikotarpiui iki trejų metų už neigiamas palūkanų normas. Apie 22 milijonus euro zonos gyventojų dirba savarankiškai; tai sudaro 14 % visų dirbančiųjų. Lietuvoje šis rodiklis siekia 11,6 %. Taigi dėl šių priemonių didelei daliai mūsų dirbančiųjų bus lengviau gauti kreditavimą.

Antra, vykdome didelės apimties viešojo ir privačiojo sektorių obligacijų pirkimą, siekdami užtikrinti, kad visi ekonomikos sektoriai galėtų pasinaudoti palankiomis finansavimo sąlygomis. Įgyvendindami mūsų specialiąją pandeminę pirkimo programą ir kitas mūsų turto pirkimo programas, iki šių metų pabaigos galėsime supirkti obligacijų už daugiau kaip 1 trilijoną eurų. Pagal šią programą pirkimus galime lanksčiai nukreipti į įvairias turto klases ir jurisdikcijas. Į mūsų vykdomas turto pirkimo programas įtraukėme ir komercinius vekselius – svarbų likvidumo šaltinį įmonėms. Joms tai papildoma parama, kad galėtų susitvarkyti su savo kasdieniais grynųjų pinigų srautais ir išvengtų bereikalingo darbuotojų atleidimo.

Šie veiksmai rodo, kad vieno didžiausio šių dienų makroekonominio sukrėtimo metu netoleruosime jokio procikliško finansavimo sąlygų griežtinimo. Tačiau jeigu visų politikos sričių priemonės sustiprins viena kitą, mūsų atsakas bus galingesnis. Labai svarbu, kad fiskalinės politikos atsakas į šią krizę visoje euro zonoje būtų pakankamai ryžtingas. Vyriausybės turi palaikyti viena kitą, kad bendromis jėgomis galėtų parengti optimalų politinį atsaką į visuotinį sukrėtimą, už kurį niekas nėra atsakingas.

Visiškas fiskalinės ir pinigų politikos suderinimas ir vienodos kovos su virusu sąlygos yra geriausias būdas apsaugoti mūsų gamybos pajėgumus bei užimtumą ir padėti mums grįžti prie tvaraus augimo ir infliacijos lygio pasibaigus koronaviruso protrūkiui. Jei ne visos šalys pasveiks, nukentės ir kitos šalys. Taigi būti solidariems yra mūsų pačių interesas. ECB ir toliau dirbs vykdydamas savo įgaliojimą užtikrinti kainų stabilumą ir tarnaudamas Europos žmonėms.