Kada Lietuva pasieks energetinę nepriklausomybę? Ekspertai ragina labiau įsitraukti visuomenę

Energetinė nepriklausomybė Lietuvai – svarbus tikslas, tačiau jos įgyvendinimą stabdo keli esminiai iššūkiai. Didžiausi energijos kiekiai sunaudojami pastatų šildymui ir vėsinimui, o transporto sektorius iki šiol išlieka energijos vartojimo lyderiu. Vis dėlto atsiranda iniciatyvų, kurios apima ir pažeidžiamiausias visuomenės grupes, skatinant tvarų ir sąžiningą perėjimą prie žaliosios energijos. 

Reklama

Kai kuriais aspektais energetinę nepriklausomybę jau pasiekėme 

Nepaisant esamų iššūkių, Lietuva jau fiksuoja reikšmingus rezultatus energetikos srityje. Diskusijų festivalyje „Būtent!“ dalyvavusių ekspertų teigimu, kai kurie sektoriai rodo, kad šalies pastangos atsisakyti importuojamos energijos ir pereiti prie atsinaujinančių šaltinių duoda matomų vaisių.  

Anot energetikos viceministro Airido Daukšo, Lietuva jau yra pasiekusi reikšmingą energetinės nepriklausomybės lygį – šalis yra visiškai atsisakiusi energijos išteklių importo iš Rusijos, o šiemet sėkmingai atsijungė nuo BRELL žiedo.  

„Plačiąja prasme mes tikrai esame nepriklausomi. Skaičiuojame, kad vien iš atsinaujinančių energijos išteklių 2028 m. galėsime pasigaminti daugiau nei 100 proc. viso energinio šalies poreikio. Tai reiškia, kad taip pat tapsime ir elektros energiją eksportuojančia šalimi“, – pabrėžė jis.  

Viceministras taip pat akcentavo, kad energetinę nepriklausomybę gali pasiekti ir kiekvienas gyventojas – tiek nuosavo namo savininkas, tiek buto gyventojas, įsigijęs dalį nutolusio saulės parko. 

Tačiau ILTE vyriausiosios ekonomistės Jonės Kalendienės manymu, šiuo metu dar ne visi gyventojai gali išnaudoti šias galimybes.  

„Energetinis skurdas Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje – virš 20 proc. gyventojų sako, kad negali sau leisti gyventi tinkamomis sąlygomis. Net ir pasinaudoti parama dažnai reikia nuosavų investicijų, o ne visi jas gali sukaupti. Ypač pensinio amžiaus žmonės ar neturintys savo asmeninio būsto“, – sakė J. Kalendienė.  

Tokiai nuomonei pritarė ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje patarėja ekonomikos klausimais Lina Vatėnaitė, pabrėždama, kad daliai visuomenės vis dar trūksta informacijos apie prieinamus sprendimus ir jų ekonominę naudą. 

„Apie 80 proc. energijos Lietuvoje sunaudojama pastatų šildymui ir vėsinimui. Tai reiškia, kad energetinio efektyvumo didinimas renovuojant pastatus tampa kertiniu strategijos elementu. Energetinis efektyvumas turėtų būti pagrindinis principas, aplink kurį formuojama visa energijos strategija“, – sakė ji. 

Socialinis teisingumas – būtina sąlyga žaliajai transformacijai 

Diskusijoje ne kartą išryškėjo socialinio teisingumo klausimas – kaip užtikrinti, kad žalioji transformacija neskatintų dar didesnės atskirties.  

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Antanas Bartulis pristatė pirmąjį Lietuvoje projektą, kai 30 proc. savivaldybės saulės elektrinės pagaminamos energijos yra skiriama socialines pašalpas gaunantiems gyventojams.  

„Beveik 1,5 tūkst. žmonių Šiauliuose kasmet gaus po 1 tūkst. kilovatvalandžių elektros – tai padengs apie tris ketvirtadalius jų vidutinio suvartojimo. Likusi 70 proc. dalis atiteks beveik 60-čiai savivaldybės įstaigų. Taip išlaikysime balansą tarp socialinės naudos ir projekto ekonominio tvarumo“, – sakė jis. 

Tokie sprendimai, ekspertų vertinimu, yra būtini, nes žalioji transformacija negali vykti vien tik rinkos principais – daliai gyventojų reikia papildomų priemonių, kad jie neliktų nuošalyje. Šiuo atveju ypač svarbios tampa savivaldybių iniciatyvos ir valstybės politika, nukreipta į labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. 

Transportas – didžiausias likęs iššūkis 

Nors elektros ir šildymo sektoriuose Lietuva pasiekė pastebimų rezultatų, ekspertai pabrėžė, kad didžiausias iššūkis laukia transporto sektoriaus. Atsinaujinančios energetikos įmonės „Green Genius“ vadovo Ruslan Sklepovič teigimu, šis sektorius suvartoja 2,5 karto daugiau energijos nei elektros gamyba ar centralizuotas šildymas, todėl be pokyčių jame energetinės nepriklausomybės neįmanoma užtikrinti”. 

„Jeigu iš tiesų norime nepriklausomybės, per artimiausius 10–15 metų turime dekarbonizuoti transportą – elektra, biometanu ar vandenilio technologijomis. Tam reikės tiek valstybės strateginių sprendimų, tiek aktyvaus verslo įsitraukimo. Be to, būtina skatinti infrastruktūros plėtrą, mokymus ir inovacijų diegimą, kad naujos technologijos taptų prieinamos tiek įmonėms, tiek individualiems vartotojams“, – kalbėjo jis. Lietuvos vėjo elektrinių asociacija

Jam antrino J. Kalendienė, akcentavusi investicijų prieinamumo problemą. Kas Lietuvai garantuos energetinę nepriklausomybę arba metas elektros vartotojams suteikti pasitikėjimo kreditą

„Kaip ir kitose srityse, čia išlieka klausimas, kiek vartotojai ar įmonės turi nuosavų lėšų. Net gavus paramą reikia turėti dalį savo investicijų, o tai ne visiems įmanoma. Be to, reikalinga koordinacija tarp savivaldos, verslo ir valstybės institucijų, kad projektai būtų ne tik technologiškai įgyvendinami, bet ir ekonomiškai prieinami skirtingoms vartotojų grupėms“, – sakė ji. Frakcija pandemijos valdymo kontrolės perdavimą Seimui aptars su Sveikatos teisės instituto atstovais

Ekspertai taip pat pabrėžė, kad transporto dekarbonizacija turi platesnį socialinį ir ekonominį aspektą: be technologinių sprendimų, būtina užtikrinti, kad mažesni miestai ir kaimiškos vietovės nebūtų palikti nuošalyje, o žalioji transformacija prisidėtų prie darbo vietų kūrimo ir ilgalaikio ekonominio tvarumo. Energetinę nepriklausomybę užtikrinančiame Būtingės terminale – 2000-asis tanklaivis