M. Giga. Kas Lietuvai garantuos energetinę nepriklausomybę arba metas elektros vartotojams suteikti pasitikėjimo kreditą

Ilgą laiką energetinės nepriklausomybės sąvoką buvo įprasta vartoti vien nacionalinio saugumo kontekste. Dar prieš dvejus metus, 2022-aisias, šis kontekstas buvo labai dinamiškas ir nestokojantis iššūkių – prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje, globali energetikos išteklių krizė ir rekordines aukštumas siekusi infliacija. Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos valstybių, buvo priversta ieškoti greitų, efektyvių ir, svarbiausia, energetinę nepriklausomybę užtikrinančių sprendimų. Sprendimų, kurių vedliu tapo ne institucijos ar verslo organizacijos, o iki tol mažai pastebimas žaidėjas elektros rinkoje – vartotojas.

Reklama

Vaidmens virsmas: nuo pasyvaus stebėtojo iki aktyvaus gamintojo

Teigti, kad iki tol jokių užuomazgų apie kintantį vartotojo vaidmenį nebuvo, būtų ne iki galo teisinga. Minimo virsmo pradžią galime sieti su 2020 m. energetikos liberalizacijos pradžia, kai buitiniai vartotojai pamažu pradėjo išeiti į laisvą elektros rinką. Kas iš esmės pasikeitė?

Jei iki tol vartotojo vaidmuo buvo labai aiškiai apibrėžtas ir „įdėtas“ į struktūrą – centralizuotoje vertikalioje sistemoje šalia gamintojų, skirstytojų, jie rikiavosi pačioje energetikos sistemos grandinės apačioje ir iš esmės užėmė abonento vaidmenį, nuo tada jis pradėjo pamažu keistis. Ir daryti įtaką reguliuojančioms institucijoms bei nepriklausomiems elektros tiekėjams.

Tiesa, bet kokiai transformacijai reikalingas didelis ir netikėtas sukrėtimas. Ir šiuo lūžio tašku 2022 m. tapo energetikos išteklių krizė.

Krizė, lėmusi dviženkliais skaičiais augusias vartotojų sąskaitas už elektrą. Krizė, privertusi valstybę kartu su visa Europa kovoti energetiniame kare ir ieškoti greitų sprendimų, siekiant didinti energetinę nepriklausomybę, bei užtikrinti augančią atsinaujinančių energetikos išteklių dalį energijos gamyboje. Šis įvykis lėmė kertinį pokytį energetikoje – atpažinę ryškų signalą investuoti į AEI, jau šiandien dalis vartotojų gali aktyviai įsitraukti į energetikos procesus, planuoti savo vartojimą ir efektyviai taupyti.

Tai reprezentatyviai iliustruoja gaminančių vartotojų plėtros duomenys. Palyginti su 2020 m., 2023 m. gaminančių vartotojų skaičius Lietuvoje išaugo apie 10 kartų. Jei dešimtmečio pradžioje elektrą gaminantys vartotojai sudarė tik 0,6 proc. dalį visų vartotojų, 2023 m. gaminančių vartotojų Lietuvoje buvo apie 89 tūkst., ir ši dalis siekė jau 6 proc. visų elektros vartotojų.

Ateitis – su besikeičiančiu tiekėjo vaidmeniu ir vartotoju priešakyje

Natūraliai kyla klausimas – kas toliau? Koks vaidmuo numatomas nepriklausomiems elektros tiekėjams, reguliuojančioms institucijoms, kaip keisis pati elektros rinka? Akivaizdu viena – įvykusi vartotojo vaidmens transformacija plėsis toliau, užimdama vis svarbesnę vietą naujoje, decentralizuotoje ir atsinaujinančia energija paremtoje naujojoje energetikoje.

Žaidėjų vaidmenys iš esmės priklausys nuo vartotojo – elektros gaminsime tiek, kiek reikės jam, eksportuosime tiek, kiek reikės užsienio šalies vartotojui – būtent jis yra ir bus pagrindinis energetikos grandinės atspirties taškas.

Keičiantis energetikos sistemos dinamikai rinka taps vis labiau decentralizuota – vartotojas taps vis aktyvesnis: sieks ne vien pats gaminti energiją, bet ir ją parduoti, iš to uždirbti. Jokie projektai, nepaisant paramų, subsidijų, nevyks, jei poreikis nenusileis iš vartotojo. Stiprės ir jo įgalinimas: jis brėš kryptį elektros tiekėjams, kurie turės siūlyti jo poreikius atliepiančius sprendimus ir produktus. Tad tiekėjai liks, bet jų vaidmuo keisis. Kaip? Vartotojas pasakys, net jei dabar jis to ir nežino.

Žvelgiant iš globalios perspektyvos, tikimasi, kad jau iki 2025 m. pradžios atsinaujinantys energijos ištekliai aplenks iškastinį kurą ir sudarys daugiau nei trečdalį visos elektros energijos gamybos.

Šiuo klausimu Lietuvoje taip pat nestokojame ambicijos. Tarp mūsų išsikeltų strateginių energetikos tikslų yra pasiekti, kad iki 2050 m. visa suvartojama elektra būtų iš vietinių atsinaujinančios energetikos šaltinių. Visgi būtina suprasti, kad tikslai ir liks tik tikslais, jei neturėsime aiškių įrankių jiems pasiekti. Taip pat, jei šių pokyčių užnugaryje liks vartotojai ir tiekėjai, kurie yra pagrindiniai žaidėjai, siekiant energetikos rinkos transformacijos. Aišku viena – veikiančių sprendimų turėsime ieškoti eksperimentuodami. O tam, kad naujoji energetika iš tiesų atlieptų vartotojų lūkesčius, būtinas stabilus ir nuoseklus politikos vykdymas, į procesą įtraukiant elektros tiekėjus ir, svarbiausia, įsiklausant į vartotojų poreikius.

Tad naujoji energetika reikalauja ir reikalaus kelių pagrindinių sąlygų – pastovios, reguliuojamos rinkos, kuri išlaikytų vykdomos politikos tęstinumą, ir prižiūrimos konkurencijos. Iš jos vartotojas visada laimi. O be stipraus vartotojo jokia rinka nėra tvari, perspektyvi ir ilgaamžė.